„Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data 12 – 13 a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių [...]
Stilius ir poetinės priemonės abiejose poemose nesiskiria. Svarbus vaidmuo skiriamas charakteriams kurti: visi veikėjai save charakterizuoja kalbėdami. 2/3 teksto „Iliados“ sudaro tiesioginė kalba. Autorius yra tik stebėtojas. Veikėjai į pasakojimą įvedami kaip dramoje, t.y. tiesiog įstumiami į sceną. Svarbios herojų kalbos. Smulkūs veikėjai kartais visai nekalba, o save apibūdina tylėdami. Kai kurie tyrėjai mano, kad [...]
Continue reading about “ILIADOS” IR “ODISĖJOS” STILIAUS YPATUMAI
Archajinis periodas – tai 9 a. pabaiga ir 6 a. pr. Kr. pabaiga. Šiuo laiku parašoma Homero “Iliada” ir “Odisėja”, pradeda formuotis lyrika. Pagrindinis archajinio literatūros laikotarpio žanras – epas (pvz.: Homero epas “Iliada” ir “Odisėja”). Viso to ištakos yra Graikų folklore, nes epas yra susijęs su žodine tradicija. Yra skiriamos kelios pasakotojų kategorijos: a) [...]
Ištrauka „Velykinė nuodėmė“ yra psichologinė kaip ir visa Vaižganto apysaka „Nebylys“. Joje labai ryškiai atskleidžiama ir viso kūrinio probleminė grandis, kuri neatskiriama nuo žmonių prigimties, poelgių bei išgyvenimų. Iš čia kyla ir visas psichologiškumas. Pagrindinę ištraukos mintį perteikia autorius – pasakotojas, parodydamas veikėjų prigimtį, poelgių dorovinę vertę, vidinę dorovės ir poelgių kovą. Taigi pasakotojas, kalbantis [...]
Continue reading about “VELYKINĖS NUODĖMĖS” PSICHOLOGIŠKUMAS
Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui. Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos. [...]
Jau tikriausiai pastebėjote, kad pasikeitė svetainės adresas. Adresas buvo pakeistas norint geriau atspindėti temas, kuriomis aš rašau. Dėl to pasikeitė ir RSS prenumeratos adresas. Greitai dėl šio pakeitimo nebegausite naujausių straipsnių. Visiems esamiems prenumeratoriams (prenumeruojantiems RSS arba elektroniniu paštu) reiktų ateiti į tinklaraštį ir straipsnius užsisakyti iš naujo arba paspausti ant žemiau esančių nuorodų: Užsisakyti [...]
Continue reading about Informacija tinklaraščio skaitytojams
Prozos kūrinį galima analizuoti pasitelkus tam tikrą analizės metodą, pvz.: pradedant nuo svarbiausių dalykų ir einant prie antraeilių, tačiau reiktų nepamiršti, kad kūrinio analizė tai nėra vien pastebėjimų išsakymas kokia nors pasirinkta seka, t.y. vardijam viską apie tik apie erdvę, tik apie laiką, tik apie veikėjus… Visada kalbant apie pagrindinius kūrinio elementus derėtų prasmingai minėti [...]
Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją. Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai [...]
FIGŪRA – smulkiausias turinio vienetas. VAIZDINĖ MEDŽIAGA / PASAULIO MODELIS: Laikas – istorinis, prisiminimų, praeities, dabarties, konkretus ar abstraktus, stabilus ar kintantis, įsivaizduojamas, dramatiškas, tragiškas, galimos kelios laiko plotmės. Pasakotojo santykis su laiku: gali būti dalyvis arba laiko užribyje, palaikyti distanciją. Erdvė – vidinė ar išorinė, panoraminė ar siaura, sava – svetima, erdvėje gali būti [...]
Hadas – pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir dievas, požemio pasaulio valdovas. Jis kaip dievas nepriklauso Olimpo dievams. Dar buvo vadinamas Plutonu. Gavo valdyti požemio pasaulį. Vedė vaisingumo deivės dukrą Persefonę. Judviejų santuoka nebuvo laiminga – pora buvo bevaikė. Graikų supratimu ši pora žemei siuntė tik mirtį. Demetra (Persefonės motina) visada norėjo, kad jos dukra grįžtų [...]
Komentarai