Vokiečiams kaip tautai apibūdinti tiktų keletas neigiamų epitetų: jie, žiūrint iš lietuvio perspektyvos, yra kiek naivoki, kvaili, šiek tiek pasipūtę, mėgstantys pademonstruoti savo galią, neretai užsiimantys sutarčių sudarymu su Dievu, kurios neduoda rezultatų. Šiose situacijose vokietis yra „pašiepiamas“ paties aukščiausiojo: „Hitleris, eidamas pro kryžių, ir klausia Kristaus: – Viešpatie, ar aš esu laimingas šiame pasaulyje? [...]
Continue reading about Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose. Bene daugiausia anekdotų (tiek [...]
Continue reading about Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Šių dienų anekdotuose žydų vaizdavimas yra šiek tiek pakitęs. Tai greičiausiai lėmė istorinės aplinkybės – atsivėrę valstybių sienos leidžia laisvą žmonių ir prekių judėjimus, prekybos verslą perėmė verslo įstaigos, o žydai lyg ir liko be darbo. Tačiau net ir tokiuose anekdotuose išlikęs šios mažumos „išpuikimas“: „Prarado kartą žydelis darbą. Ieško šen, ieško ten, ir vis [...]
Continue reading about Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai. Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai [...]
Continue reading about Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Bendriausia prasme tautos mentalitetu yra vadinama „tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma“. Ta ypatybių ir charakterio bruožų visuma glaudžiai persipina tautos kultūroje. Kultūra paprastai vadinama žmogaus veikla (pagal Šalkauskį) arba žmogiškoji kūryba (pagal A. Maceiną). Iš tam tikrų tautinių [...]
Continue reading about Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Pirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė [...]
Iki šių dienų vis dar nesutariama, iš ko reiktų kildinti dramą. Dramos kilmę aiškina daugybė hipotezių. Štai viena iš populiariausių ir labiausiai paplitusių versijų: yra teigiama, kad drama kilo iš dievo Bacho kulto apeigų. Šias apeigas paprastai lydėdavo karnavalinės eitynės, kurių metu buvo dainuojama ir pokštaujama. Štai dėl šios priežasties vėliau Aristotelis apie tragediją yra [...]
Klasikiniu graikų literatūros periodu laikomas 5 – 4 a. pr. Kr. (480 – 338 m. pr. Kr.). Laiko pradžią žymi karai su persais, kurie tęsiasi iki jų nepriklausomybės netekimo. Persai Maratono mūšyje buvo galutinai sumušti. Klasikinis periodas – tai laikas, kuriam būdingas didžiausias Graikijos kultūrinis ir ekonominis suklestėjimas. Tuo metu baigia formuotis polių sistema, sutvirtėja [...]
Continue reading about Klasikinis graikų literatūros periodas
Chorinė lyrika susiformavo kaip ir monodinė, Lezbo saloje. Jos pagrindas – solinė daina, kurią paprastai atlikdavo choras. Jos įsigalėjimo laikas apie 7 a. Šios rūšies lyriką kūrė tik aristokratai ir ji glaudžiai siejosi su religiniais kultais. Pagrindiniai jos tipai: a) Pajanai (kulto himnai dievybėms); b) Ditirambai (giriamojo pobūdžio eilėraštis arba daina); c) Hiporchemos (dainos su [...]
Sapfo amžininkas yra Alkajas. Jis taip pat gyveno Lezbo saloje. Kaip ir Sapfo, jis buvo kilęs iš aristokratų šeimos, tad dalyvavo ir politikoje, palaikė vienvaldystės siekusius aristokratus. Be politikos jis užsiėmė ir kūryba, t.y. rašė poeziją. Pagrindinės poezijos temos ir buvo socialiniai ir politiniai laikmečio įvykiai. Alkajas kaip ir Sapfo rašė nešvankaus turinio, pašaipiais dainas. [...]
Komentarai