Alfonso Maldonio poezija pasiduoda ne tik tokiam skirstymui, kai plačiu žvilgsniu aprėpiama visuma, kiti (savos ir svetimos aplinkos žmonės), bet matomas ir „aš pats“, t.y. žvilgsnis nukrypsta į save, pasineriama į savianalizę, apmąstymus, pasvarstymus. Daugelyje eilėraščių dėmesys koncentruojamas ties šiuolaikinio žmogaus psichologine savijauta, vidinio išgyvenimo permainų fazėmis, kurių daug daugiau rinkinyje „Rytas vakaras“, priešingai nei [...]
Straipsnio “Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)” tęsinys: Pavadinimas – tai pirmoji svarbi nuorodą į minėtus pasikartojimus, tačiau be konteksto mažai iškalbinga. Eilėraščiu sudaromas gyvenimo naštos nepakeliančio lyrinio subjekto vaizdas. Per pasikartojimus, per nuolatinę metų kaitą, per laikrodžio įvaizdį rodomas amžinasis gyvenimo ritmas, kuris monotoniškas ir nesikeičiantis kaip augantys medžiai ir plaukiančios upės. [...]
Continue reading about Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Jeigu apie erdvę galime kalbėti visiškai paprastai ir žemiškai, kalbėdami apie laiką neišvengiamai turėsime pasitelkti filosofinę perspektyvą. Tai kur kas paslaptingesnė kategorija. Jei pabuvę vienoje vietoje, užsinorėtumėme vėl ten grįžti, greičiausiai taip ir padarytumėm, o laiko atgal atsukti nepavyktų. Štai kas labiausiai ir kelia nerimą. Laikas kaip lemtis, būties primesta sąlygą. Kita vertus, ką reikštų [...]
Continue reading about Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Straupsnio “Alfonso Maldonio poezijos buitis ir būtis (I dalies)” tęsinys: Eilėraščio pradžia paženklinta prieštaromis, kurių apstu ir visame tekste: kalkių akmuo (kieta medžiaga) ir burė, vėjo plazdenama. Kalkakmenis – viena seniausių statybinių medžiagų, naudota dar Mikerino ir Khafre piramidėms statyti, kartais dar vadinama ir litografiniu akmeniu. Taigi, kuriamas netikrumas, akimirksnio įspūdis. Vėliau žvilgsnis kreipiamas į [...]
Continue reading about Alfonso Maldonio poezijos buitis ir būtis (2 dalis)
Nereikia aiškinti, kas yra buitis (t.y. įprastinės kasdieninio gyvenimo sąlygos), o būties sąvoka, nors ir turinti daug apibrėžimų, paprastai lieka nelabai aiški, nes ir pati būtis yra neapčiuopiama, nematoma ir šiaip jau paslaptinga kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas būtį apibrėžia kaip buvimą, gyvenimą, o filosofijoje tai jau yra objektyvi tikrovė, realybė arba daiktų buvimo pagrindas. [...]
Continue reading about Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (1 dalis)
Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. [...]
Continue reading about Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Pirmos dalies “Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)” tęsinys: Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“ [...]
Continue reading about Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)
Kaip pasakytų filosofai, tikras yra tik amžinų idėjų pasaulis, o čia ir dabar regima realybė – tik jo atspindžiai ir šešėliai. Tačiau A. Maldonio lyriniam subjektui svarbesni amžinieji klausimai, kurie ligi šiol net filosofų nėra atsakyti. Natūralus noras gyvenime apčiuopti tai, kas paprastai praslysta. Pamatinė esmė, prasmė tarsi nuolat yra užtušuojama nereikšmingų minčių srauto. Susimąstymo [...]
Continue reading about Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Komentarai