Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas. J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 m. … Skaityti toliau: Jonas Biliūnas

Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio. A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę … Skaityti toliau: Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje. Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos … Skaityti toliau: Motiejus Valančius

Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams … Skaityti toliau: Klasikinė literatūra vaikams

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o … Skaityti toliau: Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)