Ahasferas literatūroje (1 dalis)

Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus – tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras”, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę – psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje – V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 – 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso apsakyme „Nemirtingasis“, kurio herojus yra Josifas Kartafilas, nors krikščioniškos legendos, kaip tokios, topika visiškai eliminuota (Kartafilas identiškas lyg ir su IV amžiaus Romos legionieriumi, lyg su Homeru, jis ne žydas ir niekada nematė Kristaus).

Taigi Ahasferas – įvaizdis, siužetas, daugelis vieno siužeto versijų, simbolis ar tiesiog vardas, pasiekęs tokią savo evoliucijos stadiją, kada netenkama ne tik pamatinės semantikos, bet ir apskritai vartojamas siekiant skambumo ar niekur nevedančių asociacijų?

Robertas Keturakis. AhasferasNetikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė – pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra – ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Galiausiai, jei turėsime galvoje, kad autorius „Ahasferą“ apibrėžia kaip autorinių pasakų knygą, tai vėlgi pasakos žanras, savaime suprantama, orientuoja į tarpinę jungtį tarp literatūros ir mito – liaudies kūrybą.

Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). R. Keturakio pasakoje Ahasfero motyvas iškyla kaip archetipinis vaizdinys; autorius paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungia Amžino žydo legendą su paslaptingu, negalią išgyvenančiu žmogumi.

Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ – ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Dominuoja realus ir gerai atpažįstamas gyvenimas: „Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos“ gatve keliauja senyvas žmogus, o jį stebi atsitiktinis pakeleivis.

Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru – aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). R. Keturakio keliautojas – tai juodas siluetas, didele vienplaukia galva, raukšlėtu baltu veidu, juoda ovalo formos skiautele pridengta kairiąja akimi ir ilgais požiliais plaukais; ilgu juodu paltu, lakuotais smailiais pusbačiais, blizgančiomis pirštinėmis. Nepaneigiamai panašu, nors ir meniškai individualizuota.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *