Akademinė recenzija suprantama kaip studentų diplominių darbų vertinimas. Tai vienas iš žanrų, kuris yra nesumišęs su kitais žanrais. Ji ypatinga tuo, kad turi dvejopą pavidalą: pirmiau parašoma raštu, o po to tik skaitoma per darbo gynimą. Todėl pagal atliekamas teksto funkcijas akademinė recenzija iš karto priklauso dviems grupėms, t.y. apeliacinėms ir informacinėms kalboms. Akademinė recenzija turi labai tvirtą struktūrą, t.y. ją sudaro tokios svarbios struktūrinės dalys:
ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;
PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;
PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.
RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).
Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai, t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.
Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:
„… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.”
Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:
„… susidūrė su nenagrinėta tema…”
„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…”
Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:
„…reikšmingas priedas…”
„…metodika adekvati..”
„… duomenys profesionaliai analizuojami…”
Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:
„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.”
„… būtų buvę pravartu paaiškinti…”
Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:
„Darbo aktualumas nekelia abejonių.”
„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.”
„Autorė turi aiškią nuomonę.”
Kartais reikia padėtį švelninti:
„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.”
Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.
Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus visų recenzijų požymis.
„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.”
Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:
„Norėtųsi, kad…”
„Darbas būtų išsamesnis, jei…”
Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:
„Recenzento diskutuotina nuomone…”
Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):
„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.”
„Yra stiliaus nuodėmėlių.”
Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:
„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.”
Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.”
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)