Alegorija – tai metaforai artimas tropas, jos atmaina. Ji gimininga simboliui, tik yra išplėtota. Tai yra tam tikras motyvas, frazė, kuris be teksto prasmės turi ir (individualią) savarankišką kito konteksto prasmę. Paprastai ja sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės. Pavyzdžiui, taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose ir pan. (Arba: „Laikas byra ant kalnų“).
Dar kitaip – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu ir yra ta alegorija. Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: „Lenk medį, kol jaunas“, „Savo kupros nė vienas nemato“.
Kai kada alegorija gali būti visai nevaizdinga. Alegorijos ypatybė yra apgalvojimas, apmąstymas, kas suteikia alegorijai šaltesnio būdo. Jai suprasti reikia galvoti, o tai slopina jausmą. Be to, ir paaiškinimai, prikergti prie alegorijų, dažnai būna nevaizdingi ir taikinami vien į protą. Antra vertus, naudodamiesi alegorija, mes ją vartojame kaip įrankį savo minčiai kitokiu būdu išreikšti, ir todėl mažiau rūpinamės jos vaizdingumu. Tačiau tai nė kiek nemažina alegorijos vertės. Rašytojas, pasigaudamas alegorijos, gali nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog sukels giliausių jausmų.
Tad neretai sutinkame raštijoj alegorijų. Alegorijos būna trumpesnės ir ilgesnes, kartais apima ir ilgesnius veikalus, taip antai, kai kurie mūsų kritikai laiko M. Vaitkaus poemą „Laimę“ alegorija.
Susiję įrašai:
- Metafora ir metonimija
- Reikalavimai pamokų tvarkaraščiui sudaryti
- Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
- Simbolis
- Jacques Derrida: išorė ir vidus
- Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
- Literatūrinė srovė ar kryptis?
Atgalinis pranešimas: Simbolis | Lietuvių kalba ir literatūra