„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)

Niekas nėra tiesa. Viskas yra leistina.

Valentinas Klimašauskas, paklaustas ar ne per daug sau leidžia parašydamas tokį romaną, ir ar viskas yra leistina, teigė, jog „Leistina yra viskas, nes kalba, gramatika ir visas mūsų mąstymas apie pasaulį yra paremtas metaforomis, o metaforų cenzūruoti nereikėtų, nebent norisi gyventi musulmoniškoje ir totalitarinėje valstybėje.“ Tenka sutikti – pasaulis tikrai netobulas, nes apie tai mus kasdieną informuoja visos žiniasklaidos priemonės, taip pat ir literatūra. Taigi, kas romane yra ta netiesa, apie kurią tiek kalbama, ir ką sau leidžia autorius, kad tekstas tampa toks neįprastas?

Technologijų amžiuje net ir literatūra nelieka nuošalyje kaip atskira nepajudinama sritis. Į ją perkeliama daugybė tų dalykų, kurie būdingi visiškai kitoms medijoms, t.y. hiper – nuorodos, hiper – išnašos, internetiniai komentarai, turėję įtakos „Alfavilniaus“ stiliui bei kompozicijai. Čia, be abejo, svarbios ir laisvės paieškos. „Alfavilnius“ nėra visa griaunanti knyga, tačiau joje vietomis susikeičia pradžia ir pabaiga, tekstas ir išnašos, o tarp jų vis įsiterpia kompiuterinės komandos. Ir čia dar ne viskas. Kai kurie puslapiai knygoje perbraukti, sakiniai ir skyriai – išbraukti tiesia linija. Taigi galima prielaida, kad tokia knyga, toks komunikacinėmis technologijomis kuriamas ir perduodamas tekstinis pranešimas, regis, gali pretenduoti į kibertekstą. Šių straipsnių tikslas ir bus apžvelgti visa, kas leistų romaną laikyti kibertekstualiu ar įrodytų jo ergodiškumą.

________________________________________

Daugiau apie tai skaitykite: