Knygos prekinė išvaizda

alfavilnius tikrasis virselis ALFAVILNIUS, ARBA KEISTI ARNOLDO SPUTNIKO NUOTYKIAI – VISKAS LEISTINA (III dalis)Romanas „Alfavilnius“ prasideda nuo vidurio – ten ir pasibaigia. Knygos viršeliais tapo paprasti puslapiai, tiesa, vos vos storesni. Tai, jog tikrasis knygos viršelis atsidūrė knygos viduje – nėra spaustuvės klaida, kaip pats autorius teigė, tai sąmoningas naujojo pasakojimo konstravimo būdas; „viskas turi tarnauti ir kaip „įprastai“ perskaitomas tekstas, ir kaip kažko kito – didesnio ar mažesnio – metafora.

Reikia pripažinti, jog toks pradžios perkėlimas į knygos vidurį sukelia tam tikrą skaitymo neįprastumą, tačiau tai nėra vientiso teksto ardomasis principas. Romanas šia prasme vis dar išlieka linijinis. Linijinis jis dar ir todėl, kad skaitymas prasmingas tik nuo pradžios, nes romanas išlaiko siužetą įprasta šio žodžio prasme (t.y., kada jis nesutampa su fabula). Kita vertus, taip žaidžiama su skaitytoju, kuris priverčiamas atsiversti knygą nuo 81 – ojo puslapio (viršelio) iki pirmojo, kuris yra beveik knygos viduryje, kad pasakojamoji istorija taptų prasminga. Taigi iš dalies tekstas pareikalauja iš skaitytojo netrivialių pastangų, kurios pagal Aarsephą yra būtinos ergodinei* literatūrai.

(Bus dar)

—————

* Tai iš fizikos pasiskolintas terminas, kurį J. Aarsephas vartoja kad paaiškintų skaitytojo neįprastas pastangas, kurių reikia, kad jis pereitų tekstą, t.y., nepakanka vien judinti akis ir periodiškai ar sutartinai versti puslapius. Ergodiškumas [gr. ergon - darbas + hodos - kelias].

Susiję įrašai:

Raktažodžiai: , , , , , , , , , , , , , ,

RSS įrašų prenumerata Prenumerata elektrininiu paštu

Parašykite komentarą