„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VII dalis)

Grandininė laiškų literatūra

laisku-literturaalfavilniusViename straipsnyje Laura Auksutytė yra išskirtinai pabrėžusi, kad „kibererdvėje kurti literatūrą lietuviai dar tik bando ir tikro kiberteksto pavyzdžių mes lyg ir neturime. Kita vertus, jau pasirodo tekstų, kurie yra kuriami kaip elektroninių laiškų su visais jų specifiniais bruožais dėlionė“ . Į tokį rašymą pretenduoja ir Valentinas Klimašauskas.

Intelektualusis romanas „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykai“ yra parašytas elektroninių laiškų principu. Susidaro įspūdis, kad tai ne vieno žmogaus kūrybinis rašymo procesas, bet labiau kolektyvinis produktas. Daugiaprasmiškumo neneigia ir pats autorius, sakydamas: „Jei tik pajusdavau, kad siužetas ar personažas pasidaro suprantamas ir žinomas, t. y. neįdomus, aš nuolat jį nutraukdavau. <…> pasakojimas yra galimai kolektyvinis pasakojimas, kuris galimai prasideda nuo susirašinėjimo su spamo (arba brukalo) siuntėjais, tada jis galimai pavirsta hackerių (arba programišių) įsiveržimu į patį pasakojimą ir personažo kūrimą, dar vėliau jis pabėga nuo pradinio kūrėjo arba būna nuchakintas ne tik „planuotas“ siužetas, bet ir patys personažai“ . Remiantis Jean Baudrillard‘u, tokią realybę būtų galima vadinti antro laipsnio susimuliuota realybe* .

Akis kliūva ir už neįprasto laiškų išskyrimo, kuris šiaip jau meno kūriniams nebūdingas. Pasirinkta tęstinė laiškų siuntinėjimo grandinė, kai laiškas rašomas ne kiekvieną kartą iš naujo, o atsakant į atsiųstąjį. Taip į literatūros kūrinį ateina linijinis žymėjimas laiško pakraštyje, kur kiekviena papildoma vertikali tiesė nurodo elektroninio laiško eiliškumą, pavyzdžiui:

laisku-grandine-alfavilniaus-romane

Taigi romanas, dėliojamas iš laiškų, keičia teksto išraišką, apsunkina skaitymo procesą (nuolat reikia sekti, kas rašo, kas atrašo). Šioje vietoje nepasakytum, kad iš skaitytojo reikalaujama ypatingų pastangų suvokti susirašinėjimo sistemos subtilybes, bet dinamiškumo tekstui tikrai suteikia: laiškai – neilgos apimties žanras, todėl vienas greitai keičia kitą; romanas taip tampa trūkinėjantis, suskaidytas į mažus naratyvus, o tai itin būdinga kibererdvėje kuriamiems tekstams.

__________________________

* Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

1. 2. 3. Klimašauskas V. Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai, Kaunas: Kitos knygos, 2008.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (I dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai” – viskas leistina (X dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *