„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

Summa summarum

„[ Sveikas, mano mielas dienorašti. Kreipiuosi į tave, nes daugiau neturiu į ką kreiptis. / Jūs, kurie skaitot šiuos žodžius, žinokit, kad esat idiotai, jei tikit, kad dienoraštį pradėjau nuoširdžiais sakiniais. Be to, jei jau skaitot, esat kalės vaikai, nes dienoraštis yra slaptas. <...> ]“ (95 p.) – tokiu ir kitais būdais romanas epizodiškai papildomas dienoraščio žanru, kuriam būdinga visai kas kita, nei romano istorijos pasakojimui (dienoraštis – kalbėjimas čia ir dabar, žinant tik tiek, kiek buvo, bet nenumanant, kas bus, tuo tarpu romanas – autoriaus absoliutų žinojimą liudijantis žanras; pradėjęs jį rašyti, pastarasis jau žino, kaip viskas baigsis). Tuo „Alfavilniaus“ pasakojimui suteikiamas dinamiškumas ir žaidybiškumas.

Be dienoraščio žanro įterpimo, romane esama citatų iš kitų žanrų ar medijų: iš filmo „Matrica“, J. Brodskio poezijos, išnašose cituojamas net filosofijos tekstas (Žižeko apie tikrovės dykumą; tai dar kartą pagrindžia teiginį, kad ir išnašos pretenduoja būti atskiru tekstu šalia romano pasakojamosios istorijos). Prie viso to pačią didžiausią dalį užima kompiuterio užrašinės informacija – perkelta iš kompiuterio ir nukopijuota iš interneto. Visa tai realijos, kurios mažina teksto autentiškumą, verčia tekstu nepasitikėti ir sukelia klausimų virtinę apie tai, kas dvidešimt pirmajame amžiuje yra kūryba.

Išties, kūryba ir pats kūrybos malonumas ima prarasti savo reikšmę, kaip V. Klimašauskas romane ir pastebi: „Laimė – tai komunikacijų ekstazė, teigia telekomunikacijų bendrovės ir Jeanas Baudrillard’as“(90 p.) . Tai, be abejo perfrazavus labai artima ir literatūrinei kūrybai, kuri palaipsniui taps ne talento dalykas, o paprasčiausiai reprodukcijos procesas – viskas bus leistina ir reikš nieko neveikti, pakaks tik sudaryti derančių citatų rinkinį ir į visa tai pažiūrėti iš atitinkamos distancijos. Ir galiausiai tokia bus ne tik kūryba, bet apskritai viskas: „Klausimas: „Kaip klonuosime tautiečius?“ Atsakymas: „Tereikės surinkti numerį 1586 (arba bet kurį kitą).“(140 p.)

Šiaip ar taip, tenka pripažinti, kad toks literatūrinis bandymas kaip Valentino Klimašausko „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ lietuvių literatūroje yra bene pirmasis iššūkis kurti antiknygą, antiliteratūrą ir apskritai taip manipuliuojant technologijomis iš jų dargi pasijuokti (apie meninį knygos lygį šįkart nutylėsiu). Žinoma, „Alfavilnius“ dar, kaip matyti, nėra ta knyga, kibertekstas, kuris tegalėtų egzistuoti tik elektroninėje laikmenoje (kompiuteryje), bet daugelis šio teksto bruožų liudija romaną esant kibertekstu, su daugeliu jam būdingų savybių – tiek formaliųjų, tiek semantinių.

Sakyčiau, romanas daro išskirtinį estetinį poveikį, kaip ir buvo numatyta paties autoriaus.

________________________________________

Daugiau apie tai skaitykite: