Alfonso Maldonio poezijos buitis ir būtis (2 dalis)

Eilėraščio pradžia paženklinta prieštaromis, kurių apstu ir visame tekste: kalkių akmuo (kieta medžiaga) ir burė, vėjo plazdenama. Kalkakmenis – viena seniausių statybinių medžiagų, naudota dar Mikerino ir Khafre piramidėms statyti, kartais dar vadinama ir litografiniu akmeniu. Taigi, kuriamas netikrumas, akimirksnio įspūdis. Vėliau žvilgsnis kreipiamas į paprasčiausius dalykus, kurie visgi pasilieka: šakų tvorelė, kadagiai, trys beržai – ir tai visa, kas dar gali būti priskiriama kiekvienam po mirties. Iš esmės visas eilėraščio tekstas suskaldytas į PRIEŠ ir PO. „Prieš“ grupei priklauso būtis su visu kasdieniškumu, svajonėmis, meile, draugai, o „po“ pasiglemžia svajones, siekius, gyvastį, meilę, net ir buvimą gyvu tarp gyvų, kaip sako Maldonis.

Ne tik šiame eilėraštyje, bet ir daugelyje kitų, net tuose, kur nėra konkrečiai išsakyta nuomonė, galima daryti išvadą, kad A. Maldonis visgi pasisako už paprastą gyvenimą, buvimą, kasdieniškus, bet malonius rūpesčius, gyvenimą bei veiklą ne tik sau, bet ir kitiems, paprastą bendravimą ir susikalbėjimą (pvz.: „Žmogaus buvimui“, „Mano mieloji…”  ). Kasdieniškumas aktualus ir šiame eilėraštyje („Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.“), tik skirtumas tas, kad čia jis tarsi kitoks, neišlaikytas, nenuoseklus, todėl ir buvimas tapęs nejaukus. Ir aiškėja viso to pasekmės – gyvenimas sumindžioja visus neišlaikiusius kasdienybės įtampos. Kitaip tariant, Maldonio eilėraščiuose dažnai atsiranda „priežasties ir pasekmės, vaizdo ir išgyvenimo uždara apytaka, susitinka dvi vienodai stiprios srovės.“ Kartais net susidaro keistas įspūdis, tarsi „gyvenimas verstų iš naujo sukti nutolusio veiksmo kadrus, dar kartą įsižiūrėti ir suprasti, kodėl negali atsikratyti to jausmo ar minties, kodėl atminty šmėsčioja vaizdų nuotrupos ir nuotaikų šešėliai.“

Apskritai eilėraštis savo turiniu nėra sudėtingas. Kalbama apie žmogų, kurį pasiglemžė pavasarį upės vanduo ir jis nuskendo. „Pavasario vanduo neatsargus“ – tai dar vienas netikrumo, išnykimo simbolis, tačiau jis kartu žymi ir gyvybingumą. A. Maldonis dar kartą „išdėsto“ priešingybių teoriją, gyvenimą ir daiktus vaizduodamas iš įvairių pusių, kada net būties spėjimai yra tarytum vaškas minkoma tiesa, o vanduo – gyvybės simbolis – priešpastatomas skurdžiam paminklui. Sausio pūga, žvakė ir klausimai – „Šviesa ar vaškas?“. Koks vis dėlto trapus žmogaus likimas – būties trapumas ir buities stiprumas. Dar kartelį pakartojama poeto pasaulėjautos formulė, tik jau ne provokuojančia abejone kaip prieš kelis dešimtmečius, o klausimu ir ryžtingu pasirinkimu „Vis dėlto – šviesa.“

V. Sventickas, tyrinėjęs Maldonio lyriką, yra pastebėjęs, jog tokiuose eilėraščiuose kaip „Kalkakmenio burė“, kuriame yra kalbama apie mirusį asmenį, galima prielaida, jog jo tragiškas likimas sietinas su charakterio bruožais („Už laikiną ištikimybę laiko – draugo / Buvimą gyvo tarp visų gyvų.“). Eilėraštis šią hipotezę pagrindžia. Iš tikrųjų tekstas atskleidžia sudėtingos asmenybės psichologinį vaizdą, rodo ir poeto sugebėjimą justi charakterio komplikacijas. Ir dar, svarbi aplinkybė, dramatizuojanti pasakojimą, memorialinis akcentas, kuris šiame tekste itin svarbus.

Toliau viskas iš dalies kreipiama į gyvenimo prasmingumo apmąstymą, detales, būtį ir likimą. Viskas tarsi žaidimas – gyvenimo žaidimas. Kartu ir laikinas, ir labai amžinas. Būtis čia yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi, todėl būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, o tai jau sietina su nebūtimi. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, mes galime empirinį pasaulį pripažinti kaip nebūties pasaulį. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“ .

„Kalkakmenio burė“ turi kelis lyrinius subjektus. Vienas iš jų – numanomas „tu“. Tai eilėraščio pagrindas, į kurį kreipiamasi, ir kitas, kuris kreipiasi. „Kaip raketa po programuoto starto / Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus“. Tai lyg būties praradimas, kada ir vėl atsiskleidžia tas pats netikrumas bei laikinumas. Laikinai pakilai į dangų (gal ieškot kažko amžino, nedalomo) ir nukritai (viską praradai), kaip ta burė, kurią viena minutę vėjas plaka, o jau kitą būna štilis. Gyvenimas irgi lyg scena – gali vaidinti, jog „gyveni“, tačiau būtis vis tiek tave įveiks.

Būtis kaip tokia eilėraštyje gali būti suprastina dvejopai: būtis kaip pats objekto buvęs gyvenimas, t.y. buvimas žemėje, ir būtis kaip buvimas po mirties, nes kalbama apie abu, nors iš esmės labiau akcentuojama būtis po būties (po mirties). Būčiai po mirties suteikiamas toks reikšmingumas, kiek jis sietinas su egzistenciniu apmąstymu apskritai. Nepaprastai daug akcentų sudedama į tai, kas atsitinka po mirties, ir kiek tada gyvenimas tampa prasmingas. „Liko būties spėjimų keistas raštas“ – regis parodoma, jog pagal A. Maldonį, su mirtimi viskas ir pasibaigia, nerandama tąsa begalybėje, kuri galėtų pateisinti gyvenimą.

„Dabar jau ne į tolį, o į gylį“ eilėraštyje įgyja savitą reikšmę – pakartojama net keletą kartų, sudedami pagrindiniai akcentai. Čia jau ima viršų lemties refleksijos, kurios, prasiveržusios į žmogaus gyvenimą, atveria kitą plotmę (gyvenimas lyg horizontali tiesė, o lemtis ją nukerta vertikaliai – „į gylį“ – dedamas kryžius ir palydima į nebūtį), bet ne perspektyvas. Lieka šviesa, bet ne vaškas, kuris iki tol buvo minkomas kažkieno rankose. Tas kažkas – pati būtis, pats likimas, lemtis. Ir žmogus niekur nepabėgs nuo likimo. Tavasis kaip ir daugelio kitų bus minkomas, ir paskui ištirps tarp daugelio kitų likimų, kurių galbūt jau niekas ir neprisimins. Ir liks tik vėl toliau plaukiantis Gyvenimo laivas, ir vėl toliau „žalsvieji amžinybės vandenai“ skalaus likimo laivo bortus ir buitį bei būtį keis nebūtis.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *