Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Anglų tradiciją tęsia Džeimsas Bari (1860 – 1937). Tai dramaturgas, kuris 1904 metais parašė pjesę „Piteris Penas arba berniukas, kuris niekada neužaugo“. 1911 metais perpasakoja šią pjesę, t.y., paverčia proza. Pasaka vaizduoja, kaip į kambarį atskrenda Penas ir vaikus nuskraidina į „Niekados šalį“, kurioje gyvena daug vaikų mėgstamų būtybių. Šalies įvaizdis – šalis, kaip veržimąsis į vaikystės pasaulį, iliuzija.

Oskaras Vaildas irgi priklauso anglų pasakų kontekstui, bet jis tarsi ir iš jo iškrenta, nes jo pasakos filosofinės.

Alenas Aleksanderis Milnas (1882-1956), taip pat žinomas A. A. Milno santrumpa, buvo profesionalus anglų rašytojas. Milnas parašė dvylika esė formos knygų periodiniuose leidiniuose, taip pat daugiau kaip dvidešimt pjesių, penkias noveles, autobiografinį kūrinį ir nemažai straipsnių. Jo pasakos gimė iš bendravimo su sūnumi: „Mikė Pukuotukas“, „Tobelė Pukuotynė“. Lyginant su Keroliu, Milno pasakos yra nuosekesnio veiksmo, ne taip šokiruoja, tačiau siužeto mozaikiškumas išlieka. Veiksmas vyksta girioje. Mikė, paršelis, triušis, pelėda, kengūra Kenga su kengūriuku – tai pagrindiniai pasakų veikėjai. Nei veiksmo vieta, nei gyvūnai nėra tikri.

Knygos pradžioje paaiškėja, kad meškiukas yra Milno sūnaus žaislas. Visos knygos istorijos pateikiamos kaip suaugusio žmogaus sekamos pasakos. Istorijos linksmos, paradoksalios.

Knyga yra novelinės struktūros, vientisa. Vientisumą lemia tie patys personažai, o knygos savitumą  – personažų keistumas. Fantastiniai personažai fantastinėje aplinkoje – gyvūnai gyvena realų gyvenimą, nors jie elgiasi kaip gyvūnai.

Milnas atskleidė gyvūnų ir folkloro bei gyvūnų realistinius bruožus. Vaizduodamas juos jis remiasi vaiko jausena, visi personažai – kaip vaikai: egocentriški, mėgsta pasigirti, kiekvienas savitai individualizuotas.

Svarbi triplanė personažų charakteristika:
1. jie yra kaip žaislai;
2. jie kaip gyvūnai;
3. kaip vaikai, nes per juos perteikiami vaikų charakterio bruožai.

Knyga žavi komizmu, juokas kyla iš vaiko prigimties imitacijos. Apie šią knygą dar yra sakoma, kad tai vaikų kambario pasaulio žaidimas. Yra fantastikos, bet gili ir turinio esmė.

Komiškos situacijos neapsiriboja tik komizmu. Knyga dvelkia tyrumu ir gerumu. Pabaigoje išryškėja poetiškas vaikystės pasaulio apibendrinimas – Jonukas išvyksta iš vaikystės pasaulio.

Pamela Lindon Trevers (1899 – 1996). Parašė: „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Merė Popins parke“, „Merė Popins išeina pro duris“, „Merė Popins virtuvėje“ ir t.t.

Kurdama šių knygų pasaulį pabrėžė veiksmą ir buitiškumą. Vaizduojama eilinė anglų šeima, turinti keturis vaikus ir tiems vaikams reikalinga auklė. Auklė pasirodo. Ji visada su savimi turi krepšį ir skėtį.

Paradoksalios situacijos imamos kurti jau pradžioje. Pats bendriausias principas – buitinių aplinkybių ir pasakiškų paradoksų dermė. Plačiai išskleista buitinė erdvė, stebuklų šaltinis – Merės Popins paveikslas. Ryškios jungties tarp visų knygų nėra, išskyrus auklę Merę Popins.

Knygose nuolat tvyro mįslė, ką Merė Popins iškrės. Ši mįslė ne tik kad neaiškėja, bet nuolat gilinama – taip pakeičiama įprasta intriga. Merė Popins – knygų centras, iš kurio išeina visos kitos gijos. Be jos yra dar kelios grupės personažų:
1. Merės Popins giminaičiai;
2. pažįstamieji (Bertas, Mrs. Koli ir kt.);
3. gyvūnai (karvė, katinas…).

Pasikartoja ir visų knygų komponavimo principai – pasakos įvedimo principas. Merės Popins išėjimas sukelia sąmyšį. Esmingiausias knygų bruožas – klaunadiškumas. Daugelį fantastiškų dalykų galima paaiškinti vaiko svajonių išsipildymo motyvu. Knygoje balansuojama ant ribos: ar tai buvo iš tiesų, ar sapnavo. Apibendrintai galima sakyti, kad viena iš knygų prasmių yra skatinti vaikus kasdienybėje matyti pasakas.

Donaldas Visetas. Sukūrė apie 100 trumpų pasakų, kuriose stebina netikėtais originaliais veikėjais. Pasakos apibūdinamos kaip teisingos melų pasakos.

Anglų literatūrinės pasakos raidoje išsiskiria:
1. Originalios ekstrentiškos (šokiruojančios) pasakos tradicija;
2. buitiškumo ir stebuklo, netikėtumo dermė vyraujantis šių pasakų bruožas;
3. nonsenso elementai pavedėti iš folkloro;
4. komizmas;
5. charakteringa, savita kompozicija – mozaikiška, noveliška;
6. kūriniuose apstu nuotaikingų įvykių, kūriniai be griežtesnės loginės motyvacijos;
7. dėmesys koncentruojamas ne į vyksmus, o į netikėtumą, personažus, kurie mįslingi, keisti, paslaptingi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *