2010 metų lietuvių kalbos egzamine viena iš užduočių buvo samprotavimo rašinio rašymas tema „Ar lietuvių širdį nuolat spaudžia nuliūdimas“. Kaip pagalba mokiniui buvo pateiktos kelios mintys:
Maironio eilėraščio „Sunku gyventi“ posmelis:
Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.
ir Tomo Venclovos mintis „Autoironija visada ar beveik visada yra kultūros stiprybės ženklas“ iš teksto „Kultūra ir jos fonas“.
Pasirinkusieji rašyti rašinį galėjo pasinaudoti šiomis mintimis ir pratęsti samprotavimus, arba pasinaudoti savąja patirtimi, skaitytomis knygomis, analizuotais kūriniais, kitų anksčiau išsakytomis mintimis.
Kad būsimiems abiturientams būtų kiek lengviau ruoštis egzaminams, pateikiu keletą mąstymo gairių, sukauptą medžiagą apie tai, kaip reiktų mąstyti, į ką atkreipti dėmesį, kad samprotavimo rašinys būtų rimtas, solidus, svarus ir nenuginčijamas. Tikriausiai analogiškos užduoties 2011 metų egzamine nebus, bet ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui pravartu pažvelgti į jau buvusias užduotis ir šio to dar pasimokyti.
„Širdį spaudžia nuliūdimas“ = yra nuliūdęs.
| Turi sudėtingo tautos istorinio likimo atmintį;
turi pagrindą nepasitikėti svetimais. |
Išgyvena egzistencinį liūdesį, būdingą kiekvienam mąstančiam žmogui. | Ramus, šiaurietiškai santūrus – išlaiko pusiausvyrą tarp proto ir jausmų. | ||
| Gilus žmogus – jam svarbi ne išorė, o tai, kas slypi žmogaus širdyje. | Poetiškas, mąslus stebėtojas, linkęs į individualizmą. | |||
| Liūdna, graudi lietuvių literatūra; net romanai lyriški ir melancholiški. | LIETUVIS NULIŪDĘS? | Išgyvena vertybių krizę – nusigeria, žalojasi, žudosi. | ||
| Jį užaugino poetiškos ir elegiškos dainos – jis romus, švelnus, jausmingas. | Pavydus – nuliūsta
matydamas kito žmogaus gerovę. |
|||
| Kaip Rūpintojėlis– susirūpinęs, susimąstęs dėl šios žemės vargų… | Prarado gyvenimo prasmę, savivertę, orumą; nesididžiuoja būdamas lietuvis. | |||
| Jaučiasi mažas, negalintis prisiimti atsakomybės už savo likimą; pasyvus, bejėgis, be vilties, dažnai puola į depresiją… | Pavargęs nuo gyvenimo pesimistas – niekuo nepasitiki, nusivylęs politika, pilietiškai nebrandus. |
Susiję įrašai:
- Estetinis santykis įvairiose meno srityse
- Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
- Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)
- Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (1)
- Istorinio pasaulio raidos dėsniai XIX- XX a. pr. realistinėje literatūroje
- Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
- Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Atgalinis pranešimas: POPULIARIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA | Lietuvių kalba ir literatūra