Auklėjimo samprata

Ugdyti – tai kartu mokyti, auklėti ir lavinti.

AUKLĖJIMAS. E. Kantas: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos.“ („Apie pedagogiką“). Žmogaus savybes lemia aplinka ir auklėjimas. Auklėjimas – tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė matoma (tai bendravimas, vadovavimas, pagalba), o vidinė pusė nematoma (psichologiniai ir dvasiniai auklėjimo procesai, savybės ir būsenos). Reikia pasiekti, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams, o išoriniai – vidiniams.

Auklėjimas yra viena iš ugdymo funkcijų. Nors auklėjimas labai susijęs su mokymu ir lavinimu, tačiau turi ir savo autentiškumą bei specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galime pavaizduoti taip:

ugdymas..

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymui funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo atskiriamas funkcijas – lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas – pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais.

Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

• Prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
• Lavinimas – kūrėją;
• Mokymas – žinovą ir mokovą;
• Auklėjimas – asmenybę;
• Formavimas – individualybę.

Tačiau „gyvenimas – geriausias auklėtojas.“

AUKLĖJIMO STRUKTŪRA

Auklėjimas turi būti tikslinga veikla. Jis skirstomas:

1. Auklėjimo dalyviai (auklėtojai ir auklėtiniai);
2. Auklėjimo tikslas;
3. Auklėjamasis bendravimas;
4. Auklėjimo priemonės;
5. Auklėjimo metodai;
6. Auklėjimo sąlygos ir aplinka.

I. Auklėjimo dalyviai – tai visi žmonės nuo mažens iki senatvės, kurie  dalyvauja auklėjamajame vyksme. Visi mes esame tai auklėtiniai, tai auklėtojai. Svarbiausi auklėjimo veikėjai – prigimtiniai tėvai, toliau mokytojai, auklėtojai, kolektyvų vadovai. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų. Antras tarpsnis 17 – 21 metai. Vidutiniškai imlus amžius yra 22 – 35 metai. Ir mažiau nei vidutinis imlumas išlieka visą likusį gyvenimą.

II. Auklėjimo tikslas. Svarbus genetinis tikslas – darni asmenybė, kuri yra sveika ir kūnu, ir psichika. Ji turi adekvačiai suvokti pasaulį. Pagal aukščiausius kriterijus turi vertinti daiktus, žmones ir įvykius, valdyti savo emocijas ir sprendimus, taip pat rodyti pagarbą artimiesiems ir visuomenei, gebėti viskuo džiaugtis, džiaugtis net gi kito džiaugsmu, o kančią išgyventi pačiam, neprimesti kitam.

III. Auklėjimo bendravimas. Auklėjamojo bendravimo esmė – tai auklėtojų ir auklėtinių keitimasis vertybine informacija, patirtimi, patyrimu, išgyvenimais. Bendraujant vyksta tarpasmeninė arba grupinė sąveika. Tai mes stebime bendradarbiaujant, konkuruojant, konfliktuojant, pagelbstint, atjaučiant, netaikant prievartos.

IV. Auklėjamosios priemonės.
a. Pirmoji – ugdomosios informacijos turinys, kuriame glūdi vertybės. Tai galime rasti kultūros istorijoje ir filosofijoje, religijos istorijoj ir filosofijoj, oksiologijoje (etika, estetika), teologijoje ir filosofijoje. Tai turi būti taikoma atsižvelgiant į auklėtinių amžiaus tarpsnį, išsilavinimo lygį ir siekius bei poreikius.

b. Auklėjimo priemonė gali būti kiekvienas mus supantis daiktas (augalas, gyvūnas ir kt.).

V. Auklėjimo metodai:
a. Pavyzdžio metodas (didžiausias pavyzdys – tėvai, mokytojai…)
b. Stimuliaciniai metodai (skatinti kažką gero);
c. Veikdinamieji metodai (įv. Situacijų sukūrimas, veikla).

VI. Auklėjimo sąlygos ir aplinka. Siektina, kad šeimoje ir mokykloje auklėjimo sąlygos, aplinka ir tiksliai sutaptų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *