Avangardas Lietuvoje

Avangardas išvertus iš prancūzų kalbos yra terminas, reiškiąs priekyje einantį būrį, karinę saugą. Šis terminas apima įvairias novatoriškas, antitradicines kryptis, gyvavusias Europos mene XX a. pirmame ketvirtyje. Avangardizmas – tai kuopinė sąvoka taikoma įvairioms modernizmo kryptims – kubizmui, futurizmui, ekspresionizmui, dadaizmui, siurrealizmui ir kt.

Jis formavosi veikiamas politinių ir socialinių įvykių, kurie jaunąją menininkų kartą vietoje prarastų vertė ieškoti naujų idealų. Avangardas jiems buvo radikalus nusigręžimas nuo realizmo ir natūralizmo bei naujų išraiškos priemonių paieškos.

Lietuviškasis avangardizmas atsirado veikiamas rusų bei italų futurizmo ir vokiečių ekspresionizmo, tačiau į Lietuvą jis atėjo pavėlavęs visu dešimtmečiu. Jis „sutapo su pomaironinės epochos būtinumu atsinaujinti, išreiškė gaivališką atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos jaunystę. Lietuvoje avangardizmas buvo kompleksiškas, pasirėmęs vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu bei kitomis modernistinėmis kryptimis, pritaikąs jų patirtį vietos sąlygoms, organizavęs analogiškas kaip Europoje grupuotes, bet lyriškesnis, ne toks ekstravagantiškas. Trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūroje iškilo dvi avangardizmo bangos: ankstyvoji – Keturių vėjų sąjūdis (1922-28), vadovaujamas K. Binkio ir J. Petrėno; vėlesnioji – Kazio Borutos kūryba ir Trečio fronto sąjūdis (1930-31).“ Lietuvoje ši srovė veikė paraliteratūrinę dimensiją.

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Keturių vėjų pranašas

Trečias frontas

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *