Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872-1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881-85 ir 1888 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.

J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais, 1899 m. pasirodė Jono Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su Jablonskiu) parengta „Lietuviška gramatikėlė“. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje Jonas Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam… Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Bendrinės kalbos kūrimą Jonas Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami“, vadinasi, Jonas Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema.

1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas. šauktukas ir t.t.).

Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi Jablonskio sintaksės darbai: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.). Šį darbą rašant Jablonskiu talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v Jablonskio visur rašė j, pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu jis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. „Linksniai ir prielinksniai“ išleidžiami 1928 m. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats Jablonskio, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Biliūno, A. Vienuolio kūrinių, A. Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų.

Nuo 1890 metų „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskio skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“ (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t., Jablonskio rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti… Susipraskime.“ Jis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis-sekmadienis, šviesuolis ir t.t.

Reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai – Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: „aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro“. Išgirdo: „ons tuoks suskis, ons piests et“.

Taip pat reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m.) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.). J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina“. Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, jis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse“.

___________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
• Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
• Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
• Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
• Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
• Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)
• Jacques Derrida: išorė ir vidus

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes  pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.“

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva“.

___________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
• Jonas Jablonskis
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš graikų ir lotynų kalbų, pavyzdžiai
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš vokiečių ir prancūzų kalbų, pavyzdžiai
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš italų ir ispanų kalbų, pavyzdžiai
• Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš anglų ir rusų kalbų, pavyzdžiai

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: „Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių“. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. SanktPerburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

____________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
• Jonas Jablonskis
• Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
• Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
• Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)

1. Dievas davęs visiems daiktams pavadinimus.
2. Žmogui Dievas parodęs gyvius ir šis juos pavadinęs.
3. Išminčius viręs vandenį ir kai šis pradėjo šnypšti, jis liepęs sušaukti tautas ir pagal tai, koks garsas buvo – dabar yra tokia ir tautos kalba.

Pirmieji mokslininkai, bandę aiškintis kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų išminčiai:

a) ANALOGISTAI tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Žymiausias atstovas – HERAKLITAS (VI –V a. pr. m. e.).
b) ANOMALISTAI priešingai – manė, kad daiktų pavadinimai esą žmogaus susitarimo rezultatas. Žymiausias atstovas buvo DEMOKRITAS (V – IV a. pr. m. e.).

Vėliau atsirado garsų pamėgdžiojimo teorija (anomatopėjinė). Buvo manoma, kad žmogus kalbą sukūrė pamėgdžiodamas vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t. Šios teorijos laikėsi garsus XVII – XVIII a. vokiečių filosofas ir matematikas G. Leibnicas. Ją paneigė V. Humboltas, Š. Baly. Kurie teigė, kad tokių žodžių kalboje nėra daug. Antra, būdingos ir sąvokos (akmuo, diena, duona), kurios neturi nieko bendra su pamėgdžiojimu.

Jaustukinė, emocinė teorija. Šios teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas, filosofas Ž. Ž. Ruso, XIX a. gamtininkas Č. Darvinas, kalbininkai H. Šteintalis, A. Potebnia, rašytojas J. Grimas ir kiti. Tačiau jaustukinių žodžių kalboje yra mažai ir jie neapibūdina abstrakčių sąvokų.

XIX a. antrojoje pusėje filosofai L.Nuarė ir K. Biucherio buvo sukūrę „darbo šūksnių“ teoriją. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O. Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo ir žaidimo. Tačiau visų teorijų problema ta, kad kalbos teorijų atsiradimo problemos nesiejo su paties žmogaus kilme ir žmonių kolektyvų susidarymu, o visiems gerai žinoma, kad nėra kalbos be visuomenės.

Marksizmo – leninizmo veikėjas F. Engelsas veikale teigė, kad:
• kalba negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme;
• kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo;
• kalbos negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Besiformuojantys žmonės priėjo prie to, kad jiems iškilo reikalas kažką vienas kitam pasakyti. Taigi, buvo sukurta dar viena teorija, kuriai linkę pritarti daugelis mokslininkų, – poligenezės teorija. Ji teigė, kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.

Jai priešinga yra monogenezės teorija, kuri teigia, kad kalba atsirado vienoje vietoje. Ši teorija remiasi šventuoju raštu ir teigia, kad viskas prasidėjo nuo Ievos ir Adomo. Žmonės plito po žemę, kalbos ėmė tolti, todėl pasidarė nepanašios.

Susiję įrašai:

• Žodžių darybos priesagos. Pavadinimai pagal lyties skirtumą.
• Žodžių darybos priesagos. Švenčių pavadinimai.
• Žodžių darybos priesagos. Pavadinimai pagal kilmę bei priklausymą.
• Žodžių darybos priesagos. Kuopiniai pavadinimai.
• Žodžių darybos priesagos. Ypatybių pavadinimai (abstraktai).
• Žodžių darybos priesagos. Mažybiniai daiktavardžiai.
• Žodžių daryba

ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;

PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;

PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.

RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).

Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai,  t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.

Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:

„… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.“

Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:

„… susidūrė su nenagrinėta tema…“

„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…“

Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:

„…reikšmingas priedas…“

„…metodika adekvati..“

„… duomenys profesionaliai analizuojami…“

Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:

„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.“

„… būtų buvę pravartu paaiškinti…“

Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:

„Darbo aktualumas nekelia abejonių.“

„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.“

„Autorė turi aiškią nuomonę.“

Kartais reikia padėtį švelninti:

„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.“

Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.

Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus  visų recenzijų požymis.

„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.“

Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami  sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:

„Norėtųsi, kad…“

„Darbas būtų išsamesnis, jei…“

Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:

„Recenzento diskutuotina nuomone…“

Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):

„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.“

„Yra stiliaus nuodėmėlių.“

Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:

„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.“

Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.“

Susiję įrašai:

• Dialogas ir monologas
• Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
• Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
• Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
• PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.
• Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
• Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (4)

Kalbininkai skiria keletą tradicinių dialogo ciklų:

DVINARIAI: St –> Re

1.  Tiek stimulas, tiek reakcija yra žodiniai:

- Gal kavos? – paklausiau.

- Galim, – Julius ištarė mechaniškai…

2. Stimulas verbalinis, reakcija kūno kalbos:

- /…/ Kava atvėso. Gal pakaitinsiu?

- Mikas papurtė trumpai kirptą didelę galvą.

3. Stimulas reikalauja atsakymo, reakcija visiškai neadekvati, lyg naujo ciklo stimulas.

- Kodėl net du kartus pakartojai: nenužudžiau, nenužudžiau. <…> Kodėl? Kodėl, Mikai?

- Snaudulys suėmė, aš kur nors nuvirsiu.

TRINARIAI: St –> Re –> K (komentaras); Įv (įvadas) –> St –> Re

1. St –>Re –> reakcijos komentaras

- Per šventes jis tau gali nieko neatnešti (senis šaltis).

- Ir nereikia.

- Gerai, bet žinok!

2. St –> Re –> stimulo komentaras

- Kai su Benita kalbėsitės, perduokit linkėjimus nuo Mortos.

- Ačiū.

- Sakykit, mes visos jai pavydim, tegul rašo.

3.  Įv –> St –> Re

- Ne visi rašytojai ir tada meluodavo.

- Tau teko ką nors tokio skaityti?

- Nemanyk, brolau, kad lageris mus visai atskirdavo nuo pasaulio.

KETURNARIAI: St1 –> (St 2 –>Re2) –>Re 1

- Pavažiuojam, Andriau.

- Šiandien?

- Nėr ko atidėliot.

- Kad taip nori.

——————

- Tavo buvusi tarpstotė?

Jis patempė kaklo gyslas, kad paaiškinčiau.

- Stotelė tarp dviejų zonų.

- Nu Andrėj, – nugiedojo.

PENKIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –> Re1 –> K

- ... tai man duot tavo telefoną ar neduot?

- Ar policija manęs ieškos? Juokų šnekos, kam aš jiems.

- Taip tai taip, sako, laikraščiai kažką rašo <…>

- Jeigu prireiks, susiras.

- To aš ir norėjau klaust.

ŠEŠIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –>(St3 –> Re3) –> Re1

- Ar atsimenat, dėde, jo vardą?

- Kieno vardą? Kieno? <…>

- Stepono sūnaus, vyriausiojo. <…>

- O kam to reikia?

– Man. Noriu žinot.

- Nežinau.

Ciklas turi turėti vieną prasmę. Jei atsiranda bent mažytis semantinis atspalvis – ir iš karto tai bus jau kitas ciklas.

_____________________________

Dialogų analizės pavyzdį galite rasti čia:

Dialogo analizė

Susiję įrašai:

• Dialogo analizė
• Dialogas ir monologas
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
• J. Aputis „Nesmagu, kad liekat vienas“ – literatūros pamoka 7 klasėje
• Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
• Magiškasis DISKURSO terminas

Monològas [gr. monologos < monos — vienas + logos — kalba, žodis] – tai grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos ir neįeinanti į dialogą.

Esminius dialogo ir monologo bruožus apibrėžia lentelėje išskirti punktai:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogų struktūriniai ciklai
Dialogo analizė

Susiję įrašai:

• Pasakojimas pirmu asmeniu
• Literatūros mokslas, objektas ir šakos
• Dialogo analizė
• Požiūrio taškas ir epinė distancija
• Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
• Pasakojimas ir pasakotojas
• Vidinis monologas ar sąmonės srautas?

Pastarojo tipo pabaigos – šūkiai turi didžiausią poveikį ir yra vartojami dažniausiai. Jos gali būti skirstomos į keletą grupių:

•    Pagal formą: eiliuoti, elipsiniai šūkiai – sakiniai;
•    Pagal turinį: informaciniai, liepiamieji, palinkėjimų tipo, sentencijos;
•    Pagal vartojimo trukmę: vienkartiniai, nuolatiniai.

Lietuvių reklamos neoriginalumą rodo stipriųjų žodžių, tokių kaip: profesionalus makiažas, aukšta kokybė, išskirtinė formulė, maistingi pusryčiai ir kt. vartojimas. Nepaisant to, šūkyje yra atkartojama reklamos pagrindinė mintis, idėja, kuri paprastai yra sukonstruojama labai taikliai ir įtaigiai.

Norintiems įsitikinti pateikta informacija apie reklamos įtaigą ir poveikį, siūlau save stebėti parduotuvėje, kai renkatės prekes iš daugybės asortimento, kai perkate gerai išreklamuotą produktą.

Kiekviena reklama pačiomis įvairiosiomis formomis siekia patraukti ir išlaikyti adresato dėmesį, paskatinti jį įsigyti prekę.
Tyrėjai pastebi, kad reklamą sudaro 50 % tiesos ir 50 % melo, taigi nevertėtų iš reklamuojamo produkto tikėtis 100 % naudos, kaip teigia reklamos kūrėjai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

Susiję įrašai:

• Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
• Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
• Reklama – visuomenės kultūros dalis
• Reklama ir jos atsiradimas
• Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
• Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
• Magiškasis DISKURSO terminas

• Pagal teksto tipą skiriamos monologinės ir dialoginės reklamos;
• Pagal formą – sakytinės ir rašytinės reklamos;
• Pagal argumentavimo (poveikio) poreikį skiriamos loginės ir emocinės reklamos;
• Pagal santykį su laiko kategorija – inercinės ir inovacinės.

Reklama atsirado kartu su prekių konkurencija, kada tapo svarbu įtikinti auditoriją įsigyti būtent siūlomą prekę. Todėl kiekvienas reklamos tekstas turėtų būti argumentuotas. Argumentai pagal reklamos tipą galimi racionalūs (kurie veikia protą) arba emociniai (kurie veikia jausmus).

Vienas svarbiausias reklamos tikslų – maksimalaus vartotojų skaičiaus plėtra, todėl dažniausiai tame pačiame tekste pateikiama ir racionali, ir emocinė apeliacija. Pagal pagrindinį vyraujantį argumentavimo pobūdį skiriami du pagrindinio reklamos teksto tipai:

1. Loginis;
2. Emocinis.

Loginį poveikį paprastai rodo pateikiami statistinių skaičiavimų, socialinių apklausų duomenys, konkrečios semantikos žodžiai. Loginės argumentacijos komponentu laikomas ekstralingvistinio veiksnio, t.y. kainos, nuolaidos aktualizavimas.

Emocinio poveikio reklamos efektyvios būna tuomet, jei sukelia teigiamas emocijas. Emocinis argumentavimas dažniausiai reiškiamas teigiamos semantikos žodžiais (pvz.: išskirtinis, nuostabus, sveikas, šviežias… ir t.t.).

Tekstų, kuriems būdinga monologinė struktūra, rašytinė forma ir loginis poveikis reklamos rinkoje yra daugiausia. Šio tipo tekstai pasižymi didžiausiu informaciniu krūviu. Be to, tokio tipo reklamos tinkamos ir tada, kai reklamos kūrėjai yra tikri, kad reklamuojamas objektas vartotojams jau yra žinomas, todėl informacija bus aktuali ir greičiausiai sudomins. Dažnai monologinės struktūros tekstas, pasižymintis rašytinės kalbos ypatybėmis ir emociniu poveikiu, išsiskiria kompozicijos ir stiliaus laisvumu. Poveikį stiprina ekspresyviųjų kalbos priemonių vartosena. Reklamuojamų objektų gausa lemia, kad adresato dėmesį paprastai atkreipia tik nedidelė dalis informacijos. Reklamos kūrėjai, žinodami, kad reklama dažniausiai grindžiama identifikavimosi principu, manipuliuoja vartotojo noru būti panašiam į kitus žmones, todėl kartais pagrindinio teksto informacija yra patvirtinama rekomendacija. Tokio tipo pagrindinis tekstas pasižymi sakytinės kalbos ypatybėmis ir dažniausiai emociniu poveikiu.

Loginis poveikis sakytinio dialogo struktūrą turinčiuose reklamos tekstuose gana retas, nes loginį argumentavimą sudėtinga išdėstyti priduriamosiomis konstrukcijomis, nepilnaisiais sakiniais ar sintaksinių konstrukcijų lūžiais. Šios spontaniškos kalbos priemonės pertraukia nuoseklią logišką argumentavimo grandinę, todėl daro mažą poveikį. Pagrindinės sakytinės formos reklamos tekstas gali būti konstruojamos ir dialoginės kalbos principu. Kaip ir kasdieninio bendravimo sferoje, taip ir dinamiškame reklamos dialoge yra svarbios neverbalinės raiškos priemonės. Ir monologinės, ir dialoginės struktūros tekstai, turintys sakytinę formą, pasižymintys emociniu poveikiu, paprastai būna rekomendacinio pobūdžio, vadinasi, potencialus vartotojas, pats to nežinodamas, susikuria iliuziją, kad pirkdamas reklamuojamą prekę taps tokiu pat arba atrodys panašus į prekę reklamuojantį subjektą.

Vartotojo dėmesys gali būti patraukiamas ir klausimų bei atsakymų fragmentais, atėjusiais iš sakytinės kalbos dialogo. Net ir tokiais atvejais pagrindiniam tekstui būna būdinga rašytinio dialogo struktūra.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos pabaiga – šūkis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

Susiję įrašai:

• Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
• Reklamos pabaiga – šūkis
• Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
• Reklama ir jos atsiradimas
• Reklama – visuomenės kultūros dalis
• Dialogas ir monologas
• PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.

Kalbėti apie lietuviškos reklamos originalumą neleidžia reklamos rinkos analizė. Jos duomenimis didžiąją lietuviškos reklamos dalį sudaro užsienio šalių prekės ir reklamos tekstų adaptacijos. Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių didžiausią poveikį vartotojui – reklamos struktūra ir jos turinys.

Pati pirmoji reklamos dalis – antraštė, antroji – pagrindinis tekstas, trečioji – šūkis. (Plačiau apie tai galite skaityti: Reklamos tekstas ir jo struktūra, Reklamos tekstas ir jo struktūra II dalis .

Sėkmingai reklamai labai svarbi įžanga, nes ją skaito penkis kartus daugiau žmonių, nei tolimesnį tekstą. Reklamos kūrėjai jai skiria ypatingą dėmesį, nes joje pateikiama informacija pirmiausiai išgirstama, nuo jos priklauso viso teksto psichologinis ir emocinis tonas. Įžanga lemia, ar reklamos adresatas taps potencialiu vartotoju ar ne. Ši kompozicinė reklamos dalis privalo būti trumpa, originali, todėl, norint padidinti reklamos teksto poveikį, įžangos grafiškai aktualizuojamos. Jos gali būti skiriamos į keletą grupių:

• Retrospekcinės ir prospekcinės;
• Konstatuojamosios, klausiamosios ir skatinamosios;
• Informacinės, apeliacinės ir estetinės.

RETROSPEKCINIO tipo įžangos kuriamos remiantis ankstesne faktine informacija, todėl reklamuojamas objektas yra priešinamas arba lyginamas su tokiu pat, tik pamirštu, reklamuotu anksčiau objektu.

PROSPEKCINĖSE įžangose potencialaus vartotojo dėmesys orientuojamas į reklamuojamo objekto pristatymą.

KONSTATUOJAMOSIOS įžangos nusako funkcinę paskirtį. Tai neutraliausia įžangų funkcija, nereikalaujanti specialių raiškos priemonių. Ji paremta tiesiogine nuosaka arba realumą rodančia sakinio struktūra be jokios nuostatos.

KLAUSIAMOJO tipo įžangos reiškiamos klausiamaisiais sakiniais. Jų tikslas – imituoti simetrišką, tiesioginio ryšio su potencialiu vartotoju kanalą, aktyvinti jo psichinę veiklą ir taip skatinti perkamąją galią.

SKATINAMOSIOS įžangos kviečia adresatą rinktis reklamuojamą objektą.

INFORMACINĖS įžangos praneša apie reklamuojamą objektą dėmesį atkreipiant į siūlomas naujoves, todėl didžiausią įtaką turi aktyviai į reklamos informaciją reaguojančiam žmogui.

APELIACINĖSE IR ESTETINĖSE įžangose realizuojamas emocinis poveikis. Apeliacinio tipo įžangose dėmesys atkreipiamas ne tik skatinimo aktą žyminčiomis kalbinės raiškos priemonėmis, bet ir iškeliamais reklamuojamo objekto privalumais. Estetinio tipo įžangų paskirtis – maloniai nuteikti adresatą, todėl santykis su reklamuojamu objektu reiškiamas meniniu vaizdu, eiliuotą forma turinčiu fragmentu ir žinomų tekstų perfrazavimu. Tačiau tokio tipo reklamų įžangų nėra labai daug.

Įžangos sudomina vartotoją, išskiria reklamuojamą objektą iš dirgiklių gausos, o pagrindinis reklamos tekstas pateikia svarbiausią informaciją, akcentuoja tas savybes, kurios geriausiai padeda parduoti, nurodo naudą, grafiškai akcentuoja prekių ženklą. Šioje dalyje informacijos priėmimo koeficientas tiesiogiai proporcingas adresato įsitraukimo į reklamą laipsniui.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklama ir jos atsiradimas
Reklamos pabaiga – šūkis

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

Susiję įrašai:

• Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
• Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
• Reklamos pabaiga – šūkis
• Reklama ir jos atsiradimas
• Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
• „Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
• Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)