Kategorijos archyvas: Kalba

Lyginant šias dvi konceptualiąsias metaforas PYKTIS – UGNIS ir DŽIAUGSMAS – ne UGNIS, o DŽIAUGSMAS – ŠVIESA, tarsi įrodoma, kad lietuvių kalboje pyktis skirtingai nuo džiaugsmo yra suvokiamas kaip ilgai trunkanti emocinė būsena, savo intensyvumu ir ilgumu nustelbianti džiaugsmo jutimą, … Skaityti toliau →

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis lietuvių kalboje yra daugeliu atveju siejamas su viršumi – DŽIAUGSMAS – VIRŠUS: „Pajuto gerkle kylant kokį šiltą  džiaugsmą, gerumą.“, „Porelės, vieniems keliančios juoką ir džiaugsmą, kietiems – pipirai ir tulžis.“, „žmonės kėlė nenumaldomą naivų džiaugsmą“, ir … Skaityti toliau →

Lietuvių kalboje „džiaugsmą“ linkstama sudaiktinti, paversti medžiaga. Jį galima matyti kaip ir bet kokį kitą tikrovės objektą: „Ryto džiaugsmą lyg kas nuėmė ranka.“, „Pamilau graikų trykštantį džiaugsmą, kuris reiškėsi triukšmu.“, „Krūtinėje gniaužė užmirštą vaikystės džiaugsmą ir šventės ilgesį.“,  „Kas ketina … Skaityti toliau →

Emocija – psichinis išgyvenimas, jausmas. Šis jausmas motyvuoja, organizuoja ir nukreipia suvokimą, mąstymą bei veiksmus reikiama linkme. „Emocijų ir kalbos santykis ypatingas, nes kalba išreiškiama tai, ko neįmanoma pamatyti plika akimi. Kalba apibrėžia emocijų esmę, nurodo panašumus ir skirtumus, t.y. … Skaityti toliau →