Nuo sutartuvių iki vestuvių turėdavo praeiti 3 savaitės. Pirmąjį šeštadienį jaunieji važiuoja į bažnyčią prašyti leidimo tuoktis. Kunigas savo ruožtu per mišias visa tai paskelbdavo ir, jeigu kas žinodavo kokių nusižengimų, turėdavo pranešti parapijos klebonui. Nuvažiuodavo užsakų į bažnyčią, vadinasi, jau būtinai turės susituokti. O ką per tris savaites galima pasiruošti? Gal pasisiūti ar nusipirkti [...]
Continue reading about Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Didžiajam šurmuliui pasibaigus svečiai suguldavo miegoti, kol kitą rytą visų nepažadindavo gaidžių giedojimas. Išaušus trečiajai vestuvių dienai baigdavosi vestuvės. Jaunosios motutė pabudusi virdavo pusryčius, o svočios dengdavo stalus. Keliasi svečiai, jaunieji ir su daina sėda pusryčiauti. Ir vėl linksmybės iki vakaro, kol išmuša ta valanda, kai jaunajai mergelei reikia palikti gimtuosius namus. Ji atsisveikindavo su [...]
Continue reading about Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)
Šeštadieninės jaunimo vakaronės, vestuvės, metų šventės džiugino ne tik jaunimo, bet ir jų tėvų, draugų, kaimynų širdis. Tuometiniai suėjimai buvo gan įprastas reiškinys, turėjęs savitas tradicijas ir papročius. Anastazija Kučinskienė labai gerai prisimena, kad linksmindavosi tik šeštadienių vakarais. Tiesa, linksmybės nebuvo tokios kaip dabar. Pirmiausia – darbas, o tik paskui – linksmybės; dainos, anekdotai, pasakojimai [...]
Continue reading about Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
“Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.” J. Marcinkevičius Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtim, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima [...]
Continue reading about Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
BRUOŽAI: 1.Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi “neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t. 2.Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys. 3.Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos [...]
Continue reading about Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes: • tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais; • tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką); • tie, kurie [...]
Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra. Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas: 1) [...]
Continue reading about Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Šioje knygoje J. Derrida iš esmės neigia teoriją, kad fonetinis ženklas yra pirmesnis už grafinį ir kad jis ženklina kokią nors esatį, taigi vienu metu filosofas paneigia ir galimybę stabilizuoti jo reikšmę. „Lygiai kaip pirmieji žmogų kalbėti privertę motyvai buvo jausmai, taip ir pirmieji pasakymai buvo perkeltinės reikšmės“, – aiškina J. Derrida, aiškindamas metaforinę kalbos [...]
Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija. Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba. Suerdvinimas kaip [...]
Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis. Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra [...]
Komentarai