Lietuvių kalba ir literatūra » Pedagogika

Reikalavimai pamokų tvarkaraščiui sudaryti

Inga — Sun, 15 Jan 2012 15:31:33 +0000

Straipsnyje pateikiama informacija pravers ne tik daugeliui pedagogų, organizuojančių ugdymo procesą, bet galbūt bus naudingas ir mokiniui, norinčiam žinoti, kaip jo diena ir savaitė mokykloje virsta suplanuota nuo a iki z.

Sudarant tvarkaraštį yra siūloma vadovautis aštuoniais svarbiausiai punktais:
1. Pirmiausia reiktų nepamiršti ugdymo plano, t.y., neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane.

2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. Higienos tyrimais nustatyta, kad sunkūs dalykai mokiniui yra matematika, fizika, chemija, kalbų disciplinos, taip pat naujos, pirmus netus dėstomos, disciplinos.

3. Kaityti pamokas pagal profilį. Ypač svarbu pamokas, reikalaujančio įtempto protinio darbo (fizika, matematika, chemija, kalbos) kaitalioti su pamokomis, turinčių fizinio darbo elementų (darbais, kūno kultūra, muzika, piešimu, choreografija).

4. Nevertėtų planuoti iš eilės vienos disciplinos dviejų pamokų. Fiziologiniai tyrimai rodo, kad vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina mokinius, ir antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Išimtis yra tik darbų pamokos, kai kurių disciplinų laboratoriniai, kontroliniai darbai. Dėl tos pačios priežasties neskirti greta dviejų ir daugiau panašaus profilio pamokų (pavyzdžiui, lietuvių, rusų, užsienio kalbų).

5. Sudarant pamokų tvarkaraštį, atsižvelgti į mokinių amžių. Nustatyta, kad žemesnių klasių mokinių darbingumas sumažėja trečios pamokos gale, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamoką. Žemesnių klasių mokiniai darbingiausi yra per pirmą ir antrą, o kitų – antrą ir trečią pamoką. Todėl, kol moksleiviai optimaliai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. Su pasaulėžiūra susiję dalykai (religija, politologija, etika, istorija, literatūra) geriausiai tinka pirmajai pamokai. Jie sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri naudinga mokantis kitų dalykų.

6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu savaitėje yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią dieną; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų.

7. Mokinių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skirtingas. Žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna antradieniais ir trečiadieniais per pirmą ir antrą pamokas bei ketvirtadieniais – per antrą pamoką, o aukštesnėse klasėse – antradieniais ir trečiadieniais – per pirmąsias tris pamokas, pirmadieniais ir ketvirtadieniais – per antrą ir trečią pamokas. Tolesnis moksleivių darbingumas priklauso nuo to, ar jis stabilizuojamas. Kai moksleivių darbingumas pradeda mažėti ir atsiranda nuovargio požymių, būtina ieškoti darbingumą keliančių ir nuovargį mažinančių priemonių. Tokia priemonė gali būti protinį darbingumą stabilizuojanti pamoka. Tai pamokos, kurios pamokų tvarkaraštyje įrašomos po didelio darbingumo zonos pamokų ir atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Tokios pamokos yra kūno kultūros, darbelių, piešimo, muzikos choreografijos ar kitos panašaus pobūdžio pamokos. Sudėtingiems mokymo dalykams būtina skirti darbingiausią laiką.

8. Netikslinga skirti kūno kultūros pirmos ir paskutinės pamokų, nes šios pamokos, kaip ir darbai, muzika, piešimas, choreografija, atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Darbingumą stabilizuoti galima ir neatsižvelgiant į pamokos pobūdi, o organizuojant mokymo(si) procesą taip, kad prieš pamoką susikaupęs nuovargis ne didėtų, o mažėtų.

Sėkmės kūrybiniame procese.

Susiję įrašai:

Dalintis:

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Inga — Mon, 28 Nov 2011 06:24:55 +0000

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas buvo atliktas vienoje Vilniaus mokykloje, 7c klasėje stebint vieną vidutiniškai besimokantį berniuką. Saugodama mokinio privatumą neviešinsiu tiriamojo vardo ir pavardės, neminėsiu mokyklos pavadinimo ir kitų svarbių detalių, kurios galėtų vienaip ar kitaip išduoti tiriamąjį asmenį. Straipsnyje mokinys bus vadinamas tiesiog X.

Atlikdama šią užduotį supratau, koks svarbus ir sudėtingas yra mokytojo darbas su mokiniais, nes kiekvienas jų yra vis kitoks, skirtingas ir individualus.

Aš manau, kad šis mano atliktas tyrimas bus reikšmingas ne tik man, bet kitiems žmonėms (dėstytojams, kurie mokys studentus – būsimus mokytojus, taip pat būsimiems ir esamiems mokytojams).

Duomenų apie mokinį rinkimas. Duomenys apie septintos klasės mokinį X buvo rinkti keliais būdais ir keliais etapais:

a) pirmuosius duomenis apie jį rinkau stebėdama jo elgesį su klasės draugais, su mokytojais (jų auklėtoja) pertraukų ir pamokų metu, per pirmąsias klasės valandėles, taip pat jam atsakinėjant;

b) stebėjau mokinio lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuviniuose atliekamas užduotis;

c) trečiasis žinių apie mokinį rinkimo būdas buvo auklėtojos pasakojimas apie jo mokymąsi ir elgesį per kitas pamokas;

d) taip pat apie mokinį X ir jo mokymąsi daug sužinojau iš dienyne turimų jo mokomųjų dalykų pažymių;

e) mokinį stebėjau vesdama kalbos ir literatūros pamokas 7c klasėje;

f) galiausiai mokiniui buvo pateikta atsakyti anketa, kurioje jis turėjo nurodyti, jo manymu, teisingus atsakymus apie klasę ir mokytojo darbą (žr. Priedą ). (Anketa pridedama).

Duomenų apie mokinį analizė.
(Duomenų analizė atlikta pagal duomenų rinkimo etapus):

a) Mokinys per pertraukas su savo draugais bendravo kaip ir kiekvienas tos klasės berniukas. Tai, ką galima spręsti iš mokinio elgesio pamokų metu – jis priklausydavo nuo to, kokia pamoka būdavo vedama: jei tai būdavo lietuvių kalbos pamoka, jis rodydavo dėmesį ir bandydavo dalyvauti pamokoje, tačiau jei pamoka būdavo literatūros, jo dėmesys būdavo sutektas tik ties kūrinio skaitymu, o analizuojant ir atsakinėjant į klausimus jis tapdavo „neišjudinamas“.

b) Išanalizavus sąsiuvinius ir susiejus jau turimas žinias apie berniuko mokymąsi, pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – jis mielai rašo rašinėlius, jei reikia, ir kontrolinius darbus (tiesiog viską, kas privalu, jei tai vyksta klasėje, nes namų darbų neruošia), tačiau daro labai daug klaidų ir kartais net visai elementarių, todėl galima sakyti, kad jis turi mokymosi spragų iš žemesniųjų klasių, kurios tikriausiai labai stipriai veikia ir dabartinį mokymosi lygį.

c) Pasak septintokų auklėtojos, berniukas nėra blogas mokinys, tačiau jam mokykloje yra nuobodu. Tam yra keletas priežasčių. Septintokas turi spragų iš pradinių klasių, taip pat yra mokomųjų dalykų, kurie jam nepatinka, be to, ir ne visi mokytojai stengiasi mokinius sudominti savo mokomuoju dalyku, ne visi padeda užpildyti mokymosi spragas. Žinoma, dažnu atveju ir mokinys nerodo pastangų mokytis.

d) Septintoką X pagal trimestrinius pažymius būtų galima priskirti prie vidutiniškai besimokančių mokinių. Jo turimų dalykų pažymiai ir praleistos pamokos matyti lentelėje:

Kaip rodo trimestriniai pažymiai, mokiniui geriausiai sekasi praktiniai dalykai (kūno kultūra, technologijos, biologija, dailė), kiek mažiau kalbos, fizika, o iš vis prasčiausiai matematika – tikslusis mokslas, iš kurio abiejuose trimestruose išeina neigiami pažymiai. Mokinio mokymuisi čia įtakos turi jo nedėmesingumas pamokų metu, be to, jam nuolat reikalingas mokytojo dėmesys, pastovi kontrolė, kad reikiamu momentu, kur esama mokymosi spragų, mokytojas galėtų paaiškinti, užrašyti, leisti jam pačiam pakartoti vieną ar kitą išaiškintą taisyklę ar pavyzdį. Iš to, ką rodo mokomųjų dalykų pažymiai, galima sakyti, kad, regis, matematikos mokytojas su šiuo mokiniu ir net su visa klase dirba labai atsainiai, nepakankamai domisi grįžtamuoju ryšiu, netinkamai ir neįdomiai veda pamokas, nes mokiniai išties nepajėgia suprasti, įsisąmoninti pateikiamas žinias. Vadinasi, šiuo atveju problema yra ne dėl mokinio kaltės, o dėl mokytojo. Visais kitais atvejais tikėtina, kad pats mokinys per mažai stengiasi suprasti vieno ar kito dalyko medžiagą.

Motyvaciją mokytis lemia ir lankomumas. Palyginus su pirmuoju semestru, pamokų nelankymas padvigubėjo ir per tris mėnesius iš viso mokinys X praleido apie 60 pamokų (per mėnesį apie 20, iš kurių daugiausia matematikos ir lietuvių kalbos). Taigi, pamokų praleidimas proporcingas dalyko pažymiui ( kuo daugiau pamokų yra praleidžiama, tuo trimestrinis pažymys žemesnis). Taip pat su nelankymu yra susijęs ir kitas veiksnys – kuo daugiau nelankyta pamokų, tuo mažiau gaunama žinių, kuo mažiau žinių gaunama – tuo mažesnė motyvacija mokytis, nes nesupratus vieno dalyko, tolimesnis darosi dar labiau nesuprantamas, ir taip kuo toliau, tuo daugiau randasi mokymosi ir žinių spragų.

e) Mokinį stebėjau vesdama pamokas, kurių metu teko ne vieną sykį prieiti prie mokinio X ir jam vis ką nors paaiškinti daugiau nei kitiems mokiniams. Akivaizdu tik viena – šio mokinio motyvacija mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo motyvacijos įtaigiai ir įdomiai mokyti. Toje klasėje išbandžiau įvairius sudominančio mokymo būdus, taip pat derinau individualų ir grupinį darbą, ir pastebėjau, kad mokinys X labiau įsijungia į darbą, kai yra dirbama individualiai, tačiau ne bet kaip, o kai dirbama labiau su juo, kai prie jo nuolat būnama ir jam patariama, pamokoma, paaiškinama, arba kai dirbama su visa klase, bet dėmesys skiriamas būtent jam, t.y. prašoma jo paskaityti, ką nors sukurti, pasakyti teisingą atsakymą ar kt.

f) Mokiniui X buvo pateikti per klasės valandėlę klausimai, į kuriuos jis atsakė gan nuoširdžiai, nes buvo sudarytos sąlygos jam vienam aptarti jų klasėje vykstantį mokytojo darbą ir pasakyta, kad mokytojas to nežinos, todėl jokiais būdais negalės jam pakenkti, o klasės draugams apie tai taip pat bus nepranešta.

Šiame klausimyne mokinys tik į keletą klausimų tegalėjo atsakyti „visiškai sutinku“ arba „visiškai nesutinku“. Taigi, kategoriškumas jam nėra būdingas, jis labiau nuosaikus ir besirenkantis viduriuką, ar atsakymus netoli nuo jo nutolusius. Iš 17 pateiktų klausimų net 8 (beveik pusę) atsakė „nei sutinku, nei nesutinku“ – tai rodo jo dvejones, galbūt nepasitikėjimą savo nuomone, o taip pat, apibūdina ir jo pastangas bei darbą pamokose.

Į teiginį „Jei stengiuosi, paprastai susidoroju su klasės darbu.“ apibraukė skaičių „3“. Vadinasi, jis nėra visiškai tikras dėl to, ką veikia mokykloje, ir ne itin motyvuotai mokosi, atlieka klasės darbus (namų darbų, bent jau lietuvių kalbos ir literatūros, neruošia), lanko pamokas, arba lanko tik tų dalykų pamokas, kurie itin gerai sekasi ir patinka. Čia galima minėti ir klausimą apie mokymosi sunkumus – atsakymas vėlgi yra „3“ – jis pats nelabai gali atsakyti, ar labai sunku, ar per lengva, nes iš tiesų, kaip matėme trimestrų pažymių lentelėje, pažymiai labai svyruoja ( yra dalykų, kurie sekasi ir tikriausiai patinka, jų ir pamokas labiau lanko, ir yra mokomųjų dalykų, kurie neįdomūs, tad motyvacija juos mokytis ir sunkumas nuo to priklauso).

Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas:

1. Mokinio motyvaciją mokytis lemia mokytojo motyvacija mokyti ir sudominti mokomuoju dalyku.

2. Mokinio X motyvacija mokytis labai priklauso ir nuo to, kiek mokytojas pamokos metu individualiai skiria šiam mokiniui dėmesio, ir kiek jis su juo dirba aiškindamas bei padėdamas suvokti išdėstytą medžiagą bei priminti tuos dalykus, kurių jau buvo mokytasi.

3. Mokomųjų dalykų pažymiams ir mokinio žinioms įtakos turi jo paties domėjimasis, susikaupimas pamokų metu ir aktyvumas, taip pat praleidžiamų pamokų skaičius, kuris mažina motyvaciją mokytis.

REKOMENDACIJOS MOKINIUI, IR MOKYTOJAMS.

1.Pačiam mokiniui X rekomenduočiau stengtis nepraleisti pamokų, net jei jos dėl kokių nors priežasčių nepatinka ar yra neįdomios. Taip pat, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyviau dalyvauti pamokose bei po pamokų (atlikti namų darbus, aiškintis, kas yra neaišku ir pamažu užpildyti turimas spragas).

2. Mokytojams norėčiau patarti dirbti ne tik „kalvio“, bet ir „menininko“ darbą. Pamokose yra labai svarbu ne tik pateikti mokiniams žinių, bet ir visi jų pateikimų būdai, kuriais mokiniai skatinami dirbti, domėtis, kurti, aktyviai dalyvauti. Be to, reikėtų nepamiršti ir grįžtamojo ryšio – jis taip pat labai svarbus (ir ne tik kontrolinių metu, bet ir pamokose). Dirbant pamokose, derėtų nepamiršti klasės ir kiekvieno mokinio atskirai, nes juk kiekvienas jų – individualybės, o ir jų suvokimo lygiai skiriasi, todėl vieniems užtenka vieno paaiškinimo, o kitiems ir dviejų mažai.

____________________________________________________________

Priedas:

Susiję įrašai:

Dalintis:

Mokytojo asmenybė

Inga — Sun, 05 Dec 2010 12:29:16 +0000

Asmenybės sąvokos pagrindas – elgesys. Kai yra kalbama apie skirtingas elgesio rūšis, joms sukuriame ir pavadinimus. Sąžiningas, agresyvus, karštakošis, linksmas, ramus, naivus, kūrybiškas – dažnai yra tie žodžiai, kuriais apibūdiname asmenybę. Taip iš dalies atsiskleidžia ir elgesys. Elgesys paprastai būna nenuoseklus, tą patvirtina ir psichologai. Tačiau kai situacijos panašios, jis gali būti ir nuoseklus.

Paprastai vertinant būna labai sunku nustatyti mokytojo asmenybę, t.y., kurie bruožai yra vertingiausi ir reikalingiausi mokymo procese, kurie geriausiai suformuoja mokytojo įvaizdį ir atskleidžia jo asmenybę. Vieni iš svarbiausių galbūt galėtų būti sąžiningumas vertinant ir kūrybiškumas mokant, mokytojui būtina mokėti dirbti kūrybiškai ir meniškai, kad sugebėtų mokinius sudominti, o ne tik dirbtų savo darbą ir nesidomėtų, ar mokiniai jį supranta. Svarbiausia visgi kūrybiškumo ypatybė yra originalumas. Tik kūrybiškas darbas gali būti originalus, tinkamas, pagrįstas ir geras.

Tačiau mokytojo asmenybė neapsiriboja tik vienokiais ar kitokiais elgesio bruožais. Mokytojo asmenybę kuria apskritai jo darbas pamokoje, elgesys, bendravimas su mokiniais, jų mokymas, žinių tikrinimas ir dar daug kitų žmogiškų dalykų, kurie privalomi bendraujant su mokiniais, suprantant, kad jie tolygūs partneriai mokymo ir mokymosi procese. Mokytojo elgesys, darbas klasėje turi įtakos mokinių elgesiui ir darbui pamokos metu. Tačiau įtaką klasei ne visuomet daro tik mokytojas. Mokiniai veikia vieni kitus ir netgi gali paveikti mokytojo elgesį, nuo kurio priklauso ir tolesnis jo autoritetas.

Mokytojo asmenybė atsiskleidžia ir vertinant mokinių darbą, rašant pažymius. Šioje vietoje ypač reikia būti objektyviems, negalimas joks nusistatymas ar šališkumas. Nuo to, kaip mokytojas vertina mokinius priklausys, ar mokinys juo pasitikės, laikys mokytoją sąžiningu ir autoritetingu.

Be to, mokytojas turėtų mokėti gerai mokiniams išaiškinti mokomąjį dalyką. Kad tai būtų pasiekta, priklauso ne vien nuo pasirinktų mokymo metodų. Šioje situacijoje pagelbėtų komunikabilumas, mokėjimas mokinius motyvuoti dirbti, taip pat sugebėjimas išdėstyti mokomąją medžiagą kaip galima aiškiau, kad mokiniai ją nesunkiai suprastų ir įsisavintų. Nuo to, kaip mokytojas elgsis pamokoje, kaip aiškiai mokės pateikti žinias, bendrauti su mokiniais, juos sudominti, priklausys jo kaip mokytojo autoritetas, formuosis mokinių akyse jo asmenybė, tam tikri tik jam būdingi bruožai. Kad mokytojas šioje situacijoje pasiektų lyderio pozicijas, privalo visą dėmesį skirti mokiniams, teisingam mokymui, mokėti mokinius ne tik sudomint ar įtraukti į veiklą, bet ir pats toje veikloje tolygiai su mokiniais dalyvauti, diskutuoti neignoruodamas mokinių nuomonės, reikiamu metu mokinį pagirti, paskatinti domėtis ir toliau.

Susiję įrašai:

Dalintis:

Asmenybės ugdymo sąlygos

Inga — Sun, 28 Nov 2010 10:58:18 +0000

Kuriant palankias ugdymo sąlygas derėtų atsižvelgti į vaiko gabumus, pomėgius, mokymosi būdus, vaiko pageidavimus ir siūlymus dėl jo paties geresnio specialiųjų ugdymo(si) poreikių tenkinimo. Taip pat pravartu bendradarbiauti ir su tėvais. Jie naudingos informacijos galėtų suteikti jį stebėdami namuose, pastebėti tam tikrus sunkumus ir padėti vaikui ugdymosi procese.

Ugdymo procese daugiausia nuveikti ugdydamas vaiką aišku turės pedagogas. Stebėdamas ugdytinį, jis geriausiai parinks programos temas, kur moksleivis patirs mažiausiai sunkumų, taip pat atitinkamas ugdymo priemones ir būdus.

Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau yra prabylama apie tai, kad specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mokykloje yra nemaloni vien dėl savo etiketės. Vaikai dažnai jaučiasi nejaukiai, vadinami specialiaisiais vaikais ir todėl sunkiau įsijungia į klasės draugų būrį, nes jaučiasi išskirtiniai, patiria traumą. Remiantis šiuo teiginiu, imta siūlyti dar vieną terminą – individualieji ugdymosi poreikiai. Taip būtų labiau pabrėžiamas ne išskirtinumas, o individualumas. Individualizuotas vertinimas svarbus individualizuojant ugdymą, t.y. pritaikant ugdymo programą, parenkant tinkamus ugdymo metodus bei priemones.

Vis dažniau vaiko problemų atpažinimas ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas vyksta mokykloje. Tai labai gerai vien dėl to, kad realioje darbo vietoje esantį vaiką yra daug lengviau tirti ir galima objektyviau nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius. Pagrindinė informacija gaunama stebint ugdytinį ugdymo procese, minimaliai taikant vertinimo priemones, kuriomis paprastai tampa testai, individualios užduotys. Taip vienu metu vyksta specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas ir jų tenkinimas.

Kad specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios jo ugdymo sąlygos, būtina dirbti ne tik pagal pritaikytus metodus ir ugdymo programą, bet dar ir į visą ugdymo procesą įtraukiant specialiuosius pedagogus (jei prireikia – logopedus), moksleivius bei tėvus. Kad vyktų visapusiškas vaiko ugdymas, tėvai turi domėtis vaiko gebėjimais, padėti jam suteikiant pagalbą, su juo kalbėtis apie tai, paaiškinti pagalbos svarbą. Į tokio vaiko ugdymo procesą svarbu įtraukti ir pačius moksleivius, numatant bendrą veiklą, atsakomybę už ugdymo procesą, mokyti pažinti savo ypatumus, individualius poreikius ir mokyti racionalių mokymosi būdų, ugdyti pasitikėjimą. Kada ugdymo procese susijungs nuoširdi pagalba kitiems, kuriems to reikia, pagarba, vienovė ir atsakomybė, tada specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui bus sukurtos palankios asmenybės ugdymo sąlygos.

_______________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas

_______________________________________

Naudota literatūra:

Specialiojo ugdymo pagrindai. Š.: Všį Šiaulių universiteto leidykla, 2003
Specialiųjų poreikių vaikų integravimo problemos.(Ataskaita Švietimo ir mokslo ministerijai) V. 2003
Ugdymo integracijos dimensijos:dabartis ir perspektyvos. (Pranešimai) V. 2003

Susiję įrašai:

Dalintis:

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Inga — Thu, 25 Nov 2010 10:58:19 +0000

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto), arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

_____________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata

Asmenybės ugdymo sąlygos

Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas

____________________________________

Naudota literatūra:

Susiję įrašai:

Dalintis:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata

Inga — Mon, 22 Nov 2010 11:01:17 +0000

SĄVOKŲ KAITA

Po nepriklausomybės atkūrimo vyko pakankamai sparti specialiojo ugdymo sąvokų ir kategorijų, įvardinančių sutrikimus ir juos turinčius asmenis, kaita. Ši kaita atspindėjo ne tik integruoto ugdymo idėjų svarbą, bet ir bendrą demokratėjimo procesą tiek visoje švietimo sistemoje, tiek specialiajame ugdyme. Pirmiausiai vietoje sąvokų defektas, defektyvūs vaikai imama vartoti pakankamai neutrali sąvoka specialieji poreikiai. Suprantama tuomet, iš kur kyla ir specialiojo ugdymo semantika. Sąvoka integracija yra vienas iš esminių reabilitacijos principų, t. y. jos galutinis tikslas. Specialusis ugdymas yra atskirasis reabilitacijos atvejis. Vadinasi integruotas ugdymas yra ne tik specialiojo ugdymo forma, bet ir galutinis jos tikslas. Bet tuo pačiu integruotas ugdymas yra, pirmiausiai, barjerų tarp sveikų ir neįgalių vaikų laužymas, vienodų ugdymosi ir karjeros siekimo galimybių sudarymas.

Specialiųjų poreikių reikalingų vaikų ugdymui nagrinėja pedagogikos mokslo šaka – specialioji pedagogika. Specialioji pedagogika anksčiau buvo vadinama defektologija. Kai pasikeitė suvokimas ir buvo pakeista defektologijos sąvoka, vaikai imti vadinti specialiųjų poreikių vaikais. Mokykloje, kur vaikų būklė yra susijusi su mokslu, jie vadinami vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Netaisyklingai tokie vaikai vadinami tada, kai jų poreikiams nusakyti vartoja dar tokia sąvoka kaip – adaptuotieji vaikai. Vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių nėra adaptuotieji, adaptuotos yra tik ugdymo programos, kurios jiems pritaikomos tam, kad jie žinias galėtų įgyti lygiai taip pat kokybiškai, kaip ir bet kuris kitas vaikas.

LR specialiojo ugdymo įstatyme, išleistame 1998 metais, asmenys, turintys specialiųjų poreikių, apibūdinami taip: tai vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese bei visuomenės gyvenime.

Specialiuosius ugdymo poreikius dar galima būtų įvardinti kaip tam tikros pagalbos ir paslaugų reikalingumą, kuris atsiranda todėl, kad ugdymo reikalavimai neatitinka tam tikro asmens (šiuo atveju vaiko), turinčio specialiųjų poreikių, galimybių. Tokiu atveju yra atspindimas individo ribotumas, kuriam reikia specialiosios pagalbos ir paslaugų, kad galėtų optimaliai individualiai ugdytis.

Kartais tarp sąvokų įvairuoja ir tokios kaip raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai. Raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai nėra vienas ir tas pats. Raidos ypatingumai – tai tam tikri vaiko vystymosi pakitimai, kurie nėra specialūs sutrikimai. Jie nuolat gali kisti vaikui vystantis, kai kurių iš jų vėlesniame amžiuje gali iš vis nelikti. Specialieji poreikiai labiau remiasi medicinine neįgalumo samprata.

______________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Asmenybės ugdymo sąlygos

Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas

Susiję įrašai:

Dalintis:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Inga — Sat, 06 Jun 2009 03:13:48 +0000

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

_____________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Susiję įrašai:

Dalintis:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

Inga — Fri, 05 Jun 2009 03:13:44 +0000

7. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? (3 taškai)

Tiek tradicinėje literatūroje, tiek modernioje dvitaškių reikšmės nedaug kuo skiriasi, tačiau labai svarbu tiksliai nusakyti jų esmę ir vaidmenį konkrečiame tekste, taip pat ir autoriaus intencijas, siekius, kas daugtaškiais norima išsakyti ar nutylėti.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mokiniai pakankamai vidutiniškai tradiciniame ir daug mažiau nei vidutiniškai modernios literatūros tekste geba tiksliai įvardyti daugtaškių paskirtį. Negalima teigti, kad jie visiškai to negeba daryti, tačiau abiejuose testuose esama atsakymų, kurie rodo mokinių nesuvokimą ar bent nemokėjimą įvardyti daugtaškių funkciją konkrečiame tekste. Abiejuose testuose galima minėti atskirus atvejus, kurie pakankamai stebina, žinant, kad tekstą analizavo dešimtokas. Pavyzdžiui pirmojo J. Biliūno teksto keli atsakymai: „Tai, jog jos (mintys) nėra konkrečios.“, „<…> daug mąsto.“, „<…> susimąsto, žino, kad blogai darė.“. Iš antrojo B. Vilimaitės testo galima taip pat paminėti keletą stebinančių atsakymų: „<…> pasakotojas nėra konkretus.“, „<…>neaišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“, „Pasakotojas <…> užsisvajoja.“, „Pasakotojas jautrus žmogus.“, „<…> parodo, kad jis (pasakotojas) neapsisprendžia.“.

Dešimtokų atsakymus iliustruoja ir diagramos:

_____________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Susiję įrašai:

Dalintis:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)

Inga — Thu, 04 Jun 2009 03:13:43 +0000

6. Paaiškinkite, kaip berniukas jaučiasi prieš ir po šūvio? / keliais žodžiais apibūdinkite mokytojos būseną prieš ir po iškylos. (3 taškai)

Iš tiesų, abi diagramos rodo pakankamai gerus mokinių atsakymus su menkomis paklaidomis. Kad ne visi dešimtokai sugebėjo atsakyti tiksliai į klausimą, pakankamai realu. Lyginant jų atsakymų rezultatus su nacionaliniais tyrimų rezultatais bei su išsilavinimo standartais šiuo klausimu nepastebima labai ryškių neatitikimų tarp jų žinių ir gebėjimų nuo kitų dešimtokų žinių lygio.

_____________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Susiję įrašai:

Dalintis:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)

Inga — Wed, 03 Jun 2009 02:13:42 +0000

5. Kas yra novelės pasakotojas? Apibūdinkite jį. (2 taškai).

Tai vienas iš bendrų klausimų abiejuose testuose, kurį taip pat sudaro glaudžiai viena su kita susijusios dvi dalys. Skirtumas tik tas, kad pirmame teste prie šio klausimo skiriamas dar vienas klausimas: „Ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją. (2 taškai)“ ir papildomi 2 taškai.

Pirmiausia derėtų minėti, kokie dešimtokų pasiekimai ir išsilavinimo standartai turi būti jau pasiekti tokio amžiaus mokinių, t.y., kokie yra nurodyti „Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“: tokio amžiaus mokiniai jau turi gebėti apibūdinti „literatūros kūrinio pasakotoją“ (1), nes tą jau geba ir aštuntokai, be to, turi mokėti aptarti „svarbiausius grožinio kūrinio pavaizduoto pasaulio aspektus, pasakotojo poziciją“ (2). Aptarti pasakotojo poziciją ir siekius reikalaujama ir viename iš tekstų (J. Biliūnas „Kliudžiau“).

Turint galvoje, kad jau aštuntokas turi gebėti aptarti pasakotoją ir skirti jį nuo autoriaus netapatindamas su veikėju, kai kurie dešimtokai vis dar rašo, kad pasakotojas yra antros klasės mokinys, berniukas, norėjęs būti medžiotojas.
Taigi, mokiniai ne tik daro logikos klaidų – nes jei berniukas norėjęs, tai dabar jis jau ne berniukas, ir be to, jau nebe mokinys. Dar vienas pastebėjimas – daugelis mokinių, paklausti apie patį pasakotoją, šią dalį praleidžia ir atsakinėja, koks jis. Galima manyti, kad jiems yra sudėtinga nustatyti, iš kieno pozicijos pasakojama istorija. Be to, net ir kalbėdami apie patį pasakotoją, koks jis yra, dažniausiai taip pat nelabai suvokia, iš kieno pozicijos yra pasakojama, todėl blogai nusako jo bruožus: „Jis dar jaunas, nepatyręs, per daug pasitikintis savimi, daug nemąstantis drąsuolis.“ / iš antrojo testo: „Jam patinka mokytoja, jis į ją žiūri labai teigiamai.“ Atsakymų kokybę rodo ir abiejų testų rezultatai, suvesti į diagramas:

Tiek tradiciniame tekste, tiek modernios literatūros, mokiniai nesugeba nustatyti pasakotojo ir tuo labiau, nemoka jo apibūdinti. Vietoj to, kad apibūdindami įvardytų, kelintu asmeniu yra kalbama ir ką tai suteikia pasakojimui, daugelis daro klaidą, ir turėdami galvoja pasakotoją kaip žmogų, apibūdina jo savybes, požiūrį į vieną ar kitą veikėją.

Kiek geresnius rezultatus galima atskleisti diagramoje „Pasakotojo siekiai“, kuriuos teko įvardyti J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“. Mokiniai kur kas geriau suprato, kodėl autorius pasirinko pasakoti būtent tokią istoriją, ir kad ja siekia ne tik pamokyti skaitytoją, bet kartu ir išsisako, išsipasakoja siekdamas palengvinti kaltės naštą. Žinoma, diagramoje matyti, kad esama pakankamai daug dešimtokų, kurie iš dviejų galimų taškų surinko vos 0,5. Tai pakankamai prasti rezultatai, kurie atspindi tokius atsakymus, kaip: „Kad kiti žmonės nedarytų tokios klaidos.“, „sugraudinti skaitytoją“ arba „Pasakotojas siekia pamokyti ir parodyti, kad negalima nė į vieną gyvą padarėlį šauti.“. Galima pastebėti, kad atsakymai nelabai atitinka dešimtokų lygį – sakiniai labai primityvūs, įžvalgos taip pat, kartais nėra logikos, painiojamos literatūros sąvokos.

_____________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Susiję įrašai:

Dalintis: