Menininkas savo idėją realizuoja per kokią nors medžiagą. Nors ji ne visada būna materiali, tačiau susijusi su vienokiu ar kitokiu apdorojimu. Tapytojo medžiaga – spalvos, išdėstomos plokštumoje, aktoriaus – kūnas ir balsas, skulptoriaus – akmuo, rašytojo – kalba. Kiekviena medžiaga apsprendžia išraiškos galimybes, tad ir grožinės literatūros medžiaga – kalba – diktuoja savo dėsningumus. Kalba jau savaime yra kultūros rezultatas. Kalbos kaip kultūros rezultato ir grožinės literatūros priklausomybę įrodo pati istorija, suformuodama kultūrologijos dėsnį, vadinamą kalbos ir literatūros priklausomybės dėsniu. Jis teigia, kad grožinės literatūros estetinės išgalės yra tokios, kokia yra pačios kalbos išraiškos galimybė. Lietuvių literatūrinė kalba susiformuoja 19 a. meninė žodžio specifika nėra tokia, kad literatūra būtų visiškai atskira, individuali žmogaus saviraiškos pasaulyje. Bendrumų galima rasti tarp literatūros, muzikos ir dailės. Glaudžiausia sąsaja tarp literatūros ir muzikos. Ir vienos, ir kitos garsai turi fonetinę išraišką. Jie ištariami balsu ar instrumentu ir girdimi klausa. Be to, ir kalbos, ir muzikos garsai išsidėsto laike. Sakoma, kad kalba ir muzika yra linijinis laiko reiškinys. Grožinė literatūra dažnai sąmoningai ryškina muzikinį kalbos aspektą, ypač tai mėgo simbolistai (prancūzai Rembo, Rolanas, lietuviai: Sruoga, keturvėjininkai, Binkis). Literatūrinėje poezijoje žinomas atvejis, kada futuristai norėjo sukurti nesąvokinę poezijos kalbą, pagrįstą tik estetiniu išgyvenimu.
Tačiau kalba ir muzika, nors ir turi sąsajų, nėra analogiškos savo prigimtimi. Kalbos žodžiai jau savaime turi tam tikras prasmės ir todėl kūrinyje jie kuria semantiškai apibrėžtus vaizdus, tuo tarpu muzikoje sukuriamos vertybės neturi vienprasmės išraiškos, nekuria konkrečių vaizdų, nes garsas neturi semantikos. Sakoma, kad muzika, kad ir kokia būtų talentinga, nėra pajėgi išsamiai vaizduoti žmogaus egzistencinių problemų kaip sugeba žodinis menas.
__________________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
LITERATŪROS KRITIKA: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
LITERATŪROS KRITIKA: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
„Iš literatūrinių prisiminimų“
Susiję įrašai:
- Literatūros ir dailės sąsajos
- Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
- Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
- Literatūros mokslas, objektas ir šakos
- Dialogas ir monologas
- Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (1)
- Meno kūrinys literatūros procese
Atgalinis pranešimas: LITERATŪROS IR DAILĖS SĄSAJOS | Lietuvių kalba ir literatūra
Atgalinis pranešimas: Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis) | Lietuvių kalba ir literatūra
Atgalinis pranešimas: Trumpai apie kūrybiškumą ir kūrybinę vaizduotę | Lietuvių kalba ir literatūra