Graikų komedijos žanras

Graikų komedija buvo kiek kitokia dramos rūšis. Ją vertino kur kas žemiau, nei tragediją. Ji pripažinimo sulaukė tik vėliau.

Pradiniame raidos etape komedija buvo Dionizo švenčių sudėtinė dalis. Jos formavimosi etapai kėlė minčių jau antikos mąstytojams. Apie tai plačiai imta kalbėti V a. pr. Kr. Komedija kilusi iš graikiško žodžio „komazein“, kuris reiškė „eiti eitynėse, dalyvauti“.  Chorų eitynės su vaidinimo elementais buvo sudėtinė Dionizo švenčių dalis. Komedija – tai komo daina, o komas – tai eitynių dalyvis. Valstybė komedijų statymu nesirūpino ir jų nefinansavo. Tik 486 metais pr. Kr. pirmą kartą valstybės rūpesčiu buvo pastatyta komedija ir tai vyko Dionizijų metu.

Komedijos žanras pagal Aleksandrinių mokslininkų nuostatus skirstoma į tris tipus:

a) Senąją komediją (605 kūriniai ir 50 žinomų autorių);
b) Viduriniąją;
c) Naująją (tai jau helėnizmo epocha, o pagrindinis atstovas Menandras. Būtent atėnietis Menandras (343–291 m. pr. m. e.), kurio veikalų išliko daugiausiai, įvedė buitinę tematiką: santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni jo tipažai: gudrus vergas, karys pagyrūnas. Nors tuo metu laikai buvo neramūs, Menandro komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Dramaturgas išreiškia naujosios helenizmo epochos nuostatas. Kaip viena aukščiausiųjų įvardijama dorybė).

SENOJI KOMEDIJA. Ji kurta iki 400 m. pr. Kr., todėl laikoma senąja. Jos pagrindinės temos – svarbiausios to meto politinės ir visuomeninės problemos. Senoji komedija sau leido viską, išskyrus buitiškas temas. Buitinės temos būdingesnės viduriniajai komedijai.

SENOSIOS KOMEDIJOS SPECIFIKA. Senoji komedija turėjo privalomus atributus. Svarbus buvo pavadinimas – jis būdavo suteikiamas pagal tai, kaip vaidinimo metu bus apsirengęs choras. Aktoriai kaip ir tragedijose vaidindavo su kaukėmis ir kostiumais. Populiarūs ir privalomi atributai: didelis pilvas, dideli sėdmenys ir didžiulis odinis falas. Pastarasis daugelyje tautų reiškė vaisingumą. Choras vaidinimo metu atlikdavo muzikinius intarpus, todėl jo dainos dažnai vadintos palinėmis dainomis. Aristotelis komedijos žanrą net yra kildinęs iš šių dainų, o ne iš Dionizijų.

Senosios komedijos autoriai pradininkai yra Eufolidas, Kratinas ir Aristofanas. Šių klasikų pavyzdžiu laikomas Epicharmas (VI a. pr. Kr. pabaiga). Aristotelis, tyrinėdamas senąją komediją, pastebėjo, kad Epicharmo komedijos pasižymi veiksmo vienove ir aiškia pabaiga. Jo komedijų veikėjai paprastai yra Heraklis, Odisėjas (vaizduojami komiškai). Autorius yra parašęs komedijų ir buitinėmis temomis, kurių pagrindinis veikėjas Parasitas vėlesniais laikais kaip tipas pereina ir į kitas komedijas. Parasitas – tai tas, kuris yra arčiau duonos. Dar vėliau iš Parasito vardas buvo pakeistas į Parazitas ir tai jau atitiko veikėjo būdą.

Epicharmą nuo senosios komedijos skyrė choras, nes jis jo nedaudojo savo dramose, o senojoje komedijoje choro vaidmuo buvęs itin svarbus. Jo komedijų struktūra gan paprasta: pradžia – prologas visada pasakoja, apie ką bus kalbama dramoje, parodas – įžanginė choro partija, agonas – veikiančiųjų veikėjų ginčas, kalbų varžybos (ši dalis būdinga tik komedijai, nes būtent joje išsprendžiamas konfliktas), parabasė – specialioji komedijos dalis, nesusijusi su jos turiniu, choro daina, publicistinis nukrypimas, kada choras kreipiasi autoriaus vardu į žiūrovus, epeisodijas – veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru, akcentuojama kurio nors veikėjo pergalė, eksodas (kitur – ekzodas) – baigiamoji dalis, choro išėjimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Graikų lyrika

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *