Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *