Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis

Nietzsche smarkiai prisidėjo prie signifikanto išlaisvinimo iš jo priklausomybės nuo logoso arba jo kildinimo iš logoso bei su juo susijusios tiesos. Skaitymas, taigi ir raštas, tekstas Nietzschei yra „pirminiai“ veiksmai tokios prasmės atžvilgiu, kurios jie visų pirma neturi perrašyti ar atskleisti ir kuri dėl to nėra pirmapradėje stichijoje ženklinama tiesa ir logoso esatis. Nietzsche parašė, kad raštas – visų pirma jo paties raštas – nėra pirmapradiškai pajungtas logosui ar tiesai. Jis tapo pajungtas epochoje. (Logosas – begalinis Dievo protas) Būties logosas, „Mąstymas, paklusnus Būties Balsui“ yra pirmasis ir paskutinis ženklo šaltinis. Žodis „būtis“ esąs pirmapradis žodis, visiems kitiems žodžiams užtikrinantis buvimo žodžiu galimybę.

1) Ar šiuolaikinė kalbotyra, t.y. reikšmės mokslas, suskaldantis žodžio vienovę, dar turi ką bendra su kalba?

2) Ar, priešingai, visa, kas taip giliai apmąstoma kaip būties mąstymas ar būties klausimas, neslypi senojoje žodžio kalbotyroje?

Užsiminęs apie „būties balsą“ Heideggeris primena, kad jis yra tylus, nebylus, begarsis, bežodis, pirmapradiškai a-foniškas.  Jis tvirtina, kad būtis randasi kaip istorija tik per logosą ir anapus jo yra niekas, taigi signifikato ir signifikanto skirtis yra niekas.

Šiems mąstymams (Nietzsches ir Heideggerio) būdingas svyravimas nereiškia kokio nors nerišlumo: tai visiems pohėgeliškiems mėginimams ir šiam perėjimui nuo vienos epochos prie kitos būdingas svyravimas. Anot Hegelio, raštas yra savimarša, užmaršties galia. Bet jo rašto kritika baigiasi, kai jis ima kalbėti apie raidyną.  Raidynas, kaip fonetinis raštas, yra vergiškesnis, nepakenčiamesnis, antraeiliškesnis. Raidinis raštas reiškia garsus, kurie jau patys yra ženklai. Taigi raidinį raštą sudaro ženklų ženklai. Bet kartu fonetinis raštas yra ir geriausias raštas, dvasios raštas, istorijos raštas.

Nefonetiniu raštu gali naudotis kurtieji ir nebyliai. Tai, ką savo nefonetiniu aspektu išduoda pats raštas, yra gyvenimas. Raštas kelis grėsmę tiek kvėpavimui, tiek dvasiai, tiek istorijai, – raštas yra jų pabaiga. Nutraukdamas kvėpavimą, sustingdydamas dvasinę kūrybą raidžių pasikartojimu, apribotas siauros aplinkos ir skirtas mažumai, raštas yra mirties pradas būties tapsme. Raštas šnekai yra tas pats, kas Kinija Europai.

Hėgelis reabilitavo mąstymą kaip ženklus gaminančią atmintį, naujai įvedė esminę rašytinio pėdsako būtinybę filosofiniame diskurse, – tai paskutinis knygos filosofas ir pirmasis rašto mąstytojas.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *