Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa

Aristoteliui „balsu išreikšti garsai yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“, kadangi balsas – pirmųjų simbolių kūrėjas – yra esmingai susijęs su siela. Tarp būties ir sielos, daiktų ir jausmų turėtų egzistuoti natūralaus vertimo ar ženklinimo ryšys. Kiekvienas signifikantas, ir visų pirma rašytinis, yra išvestinis ir visada atlieka techninę ir reprezentavimo funkciją. Jis neturi jokios konstatuojančios prasmės. Taigi lotoso epocha pažemina raštą, suprantamą kaip tarpininkavimo tarpininkavimas ir kaip nuopuolis į prasmės išorybę.

Semiologijos arba kalbotyros mokslas signifikanto ir signifikato skirtį – pačią ženklo idėją – gali išsaugoti tik išsaugodamas jusliškumo ir suvokiamumo protu skirtį. Ženklas ir dievybė yra gimę toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Ženklo epocha yra esmiškai teologinė. Galbūt ji niekada nesibaigs, tačiau jos istorinės aptvaros kontūrai yra nubrėžti.

Ženklo samprata priklauso metafizikai. Nerimą kelia tai, kas ženklo sampratoje, kuri niekada neegzistavo anapus filosofijos istorijos, lieka sistemiškai ir genealogiškai šios istorijos determinuota.

Signifikanto išorybė – tai rašto išorybė, iki rašto nėra jokio kalbinio ženklo. Be šios išorybės subyra pati ženklo idėja. Kadangi kartu su ja subyrėtų visas mūsų pasaulis ir visa mūsų kalba, būtų kvaila daryti išvadą, kad reikia pereiti prie kažko kito ir atsisakyti ženklo – ir kaip žodžio, ir kaip sąvokos.

Skaitymas ir rašymas, tekstas kaip ženklų audeklas yra antraeiliai dalykai. Pirmesni už juos – tiesa arba prasmė.

Kaip Platonas tiesos raštui atrado vietą sieloje, taip ir viduramžiais raštas vis dar suprantamas metaforiškai, t.y. kaip prigimtinis, amžinas ir universalus raštas, ženklinamos tiesos sistema, kuriai pripažįstamas kilmingumas. Jam priešinamas tam tikras nupuolęs raštas (pvz., gamtos knyga). Dieviškas ar prigimtinis raštas nuolat priešinamas su žmogišku ir darbo reikalaujančiu, baigtiniu ir dirbtiniu užrašu.

Galilėjus: „Gamta parašyta matematikos kalba“.

Jaspersas: „Pasaulis yra kito rankraštis, nepasiekiamas visuotiniam skaitymui ir iššifruojamas tiktai egzistencijos“.

Kaip skirtingai traktuojama ta pati metafora. Lemtingiausias lūžis atsiranda tada, kai susiformuoja gamtamokslis ir absoliuti esatis apibrėžiama kaip subjektyvybė. Tai didžiųjų XVII amžiaus racionalizmų metas. Raštas įprastine šio žodžio reikšme yra negyva raidė, mirties nešėjas. Jis neleidžia gyvenimui laisvai kvėpuoti. Dieviškasis ir gyvasis raštas metaforine šio žodžio prasme savo kilmingumu prilygsta vertės šaltiniui, sąžinės balsui kaip dieviškajam įstatymui, širdžiai, jausmams ir t.t.

Biblija yra pati didingiausia iš visų knygų, bet vis dėlto tai knyga. Dievo įstatymo reikia ieškoti anaiptol ne keliuose padrikuose lapuose, o žmogaus širdyje, kurioje malonėjo jį įrašyti Dievo ranka“ (Laiškas Vernes‘ui).

Natūralus raštas yra tiesiogiai susijęs su balsu ir kvėpavimu. Jo prigimtis ne gramatologiška, bet pneumatologiška. Jis yra sakralus, artimas šventam vidiniam balsui. Archižodis – tai raštas, nes jis yra prigimtinis įstatymas. Pradžios žodis yra suvokiamas kaip kito balsas ir kaip priesakas.

Taigi yra gerasis ir blogasis raštas: gerasis ir prigimtinis raštas – dieviškas įrašas širdyje bei sieloje; iškreiptas ir dirbtinis raštas – technika, į kūno išorybę ištremtas raštas.

Platoniška schema: sielos raštas ir kūno raštas, vidaus raštas ir išorės raštas, sąmonės raštas ir aistrų raštas, panašiai kaip yra sielos balsas ir kūno balsas. Gerasis raštas visada buvo suprantamas, įvilktas į tam tikrą knygą ar tomą. Knygos idėja – tai baigtinės ar begalinės signifikanto visumos idėja. Knygos idėja visiškai svetima rašto prasmei.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *