Toks vaidmenų pasiskirstymas nėra visiškai nenuneigiamas, turint galvoje, kad ir pasaka nėra tikra stebuklinė pasaka.
Be vaidmenų, Proppas skiria 31 funkciją (personažų poelgius, kurie reikšmingi veiksmo eigai). „Skudurinės Marytės istorijoje“ realizuojama vos keletas iš jų. Pagal V. Proppą pasaka paprastai pradedama šeimyninės padėties nusakymu, kartais nuo seniausių laikų yra prieinama prie dabartinės situacijos, nuo kurios prasideda veiksmas. Tokia priešistorė yra ir Avyžiaus pasakoje.
Veiksmas prasideda lėlės akių pramerkimu, būsena, kai pajuntama gyvastis. Veiksmo suintensyvėjimu laikytinas išsiskyrimas (pirmoji funkcija). Pasakoje galima nurodyti tam tikrą paruošimą nelaimei. Atvyksta Jūratės pusseserė ir iš karto pajuntama artėjanti nelaimė – primityviai tariant, Marytės išsiskyrimas su mergaite. Kad Trepsė yra neigiamas personažas, sužinome dar pasakos pradžioje („mūsų piktoji Trepsė“), tačiau ir pradėjus įsibėgėti veiksmui nuolat pabrėžiamas jos elgesys, kalbos maniera, inoringumas bei užgaidos: susiraukė, supyko, „aš noriu“, „turi man padovanoti“, „nemėgstu, kai man kas priekaištauja. Gana! <…> – Pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis“. Išsiskyrimo esmė, pagal Proppą, kad silpnesnieji lieka be globos ir į juos tampa lengva pasikėsinti. Iš esmės ir šioje pasakoje yra kažkas panašaus. Čia be globos lieka ne Jūratės šeima, kaip kad būdinga stebuklinėms pasakoms, o pats herojus – lėlė Marytė.
„Skudurinės Marytės istorijoje“ neatsiskleidžia draudimas, draudimo sulaužymas, paslapties kvotimas, ar šnipinėjimas, paslapties išgavimas, klasta, apsigavimas, tačiau yra stoka arba, kitaip tariant, kenkimas (8 funkcija). Tačiau kenkimas bus tik tada kenkimas, jei bus nukentėjusių, t.y. patyrusių stoką. Galima manyti, kad Marytės pasisavinimas ir galėtų būti pakenkimas, nes Jūratė praranda lėlę ir patiria stoką. Kita vertus, kenkimas yra lyg dvejinimas to, kas jau buvo pasakyta apie išsiskyrimą. Manau, jog šios pasakos atveju galimos dvejos išvados: arba išsiskyrimas ir kenkimas galėtų eiti vienas šalia kito kaip viena ir ta pati funkcija, arba labiau Marytės istorijai tiktų kenkimas, nuo kurio įsibėgėja veiksmas (ką akcentuoja ir Proppas: „Nuo šios funkcijos pradedamas vystyti veiksmas. 1 – 7 funkcijos – paruošiamosios.“).
Paskutinė funkcija, kurią galima tapatinti su veiksmu – tarpininkavimas (9 funkcija). Į istoriją įtraukiamas jūrininkas, kuris savo patarimais padeda Marytei nusiraminti ir nesijausti vienišai. Tarpininkavimas sietinas su reikiamos informacijos gavimu apie esamą padėtį – Trepsę ir jos elgesį su lėlėmis.
„Skudurinės Marytės istorija“ tarsi nutrūksta su lig lėlės nuspyrimu už spintos. Bet vėliau nežinomu būdu ji jau lėlių būryje dalinasi patirtais įspūdžiais. Akivaizdu, kad tas funkcijas, kurias Proppas išskiria po devintosios, nėra realizuojamos, bet jos visos ir neturi būti atskleistos vienoje pasakoje. Tad belieka tik konstatuoti faktą, jog jo funkcijų analizės metodas, skirtas stebuklinės pasakoms, gali ir yra bent iš dalies būti pritaikomas ir ne stebuklinei pasakai, tik, žinoma, nebus išvengta dvejonių dėl vieno ar kito skirstymo, sunkumų taikant šį metodą, kaip kad atsitiko ir su „Skudurinės Marytės istorija“.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkscijų analizės metodą (I dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas