Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai

Juozas Tumas – Vaižgantas priskiriamas romantiniam laikotarpiui. Tai „Aušros“ ir „Varpo“ laikų žmogus. Visa rašytojo kūryba yra pasirodžiusi būtent nepriklausomoje Lietuvoje.

Savo laiku J. T. Vaižgantas buvo gyva legenda, apie jį sklido kalbos. Gimęs paskutinis šeimoje per Marijos gimimo dieną, mamos buvo paaukotas dievo tarnybai. Jis įstojo į kunigų seminariją ir ją baigė. Seminarija ir kunigystė įstatė Vaižgantą į rėmus, aptramdė jo emocionalų charakterį. Seminarijoje jo impulsyvus temperamentas buvo nukreiptas kita linkme – Vaižgantas įprato daug dirbti, todėl išmoko įveikti save. Jis visą gyvenimą išliko moralus ir ištikimas savo tikslams ir profesijai.

J. T. Vaižganto gyvenimas skirstomas trimis etapais:
•    iki spaudos atgavimo;
•    iki valstybės sukūrimo;
•    po 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Tada Vaižgantas stipriai įsitraukė į visuomeninį darbą.

Pirmuoju etapu Vaižgantas pasireiškė kaip tautiškai subrendęs žmogus. Į seminariją jaunuolis atvažiavo kaip susipratęs lietuvis ir į įvairiausius užgauliojimus atsikirsdavo drąsiai. Seminarijoje aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, domėjosi gimtąja kalba, kurią tuo metu dėstė kalbininkas Kazimieras Jaunius. Studijuojant jam į rankas pirmą kartą pakliuvo VaižgantasMaironio poema „Per skausmus į garbę“. Tuomet Tumas įsiaudrino ir per savaitę įsijungė į laikraščių leidybą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir nuo 1897 m. iki 1902 m. faktinis jo redaktorius.

Kai ištrėmė Vaižganto brolį, Tumas labai išgyveno. Tačiau tai paskatino jį dar labiau rūpintis spauda: jis užmezgė ir palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, daug keliaudavo po parapijas ją platindamas, mokė vaikus skaityti.

Pamažu Vaižgantas įsitraukė ir į ir slaptųjų mokyklų kūrimą, tačiau nesiliovė redagavęs nelegalius laikraščius. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“, dėl kurio susilaukė nemažai skundų ir buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o nuo 1902 m. lapkričio 28 d. imtas slaptai policijos sekti kaip nepatikimas.

1905 m. Vaižgantas dalyvavo Didžiajame Lietuvos seime, pasisakė už nekruviną revoliuciją, kurią pats vykdė parapijose: kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę, tačiau susilaukė Rusijos valdžios represijų.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Tumas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Artėjant nepriklausomybei, Vaižgantas atrado save šalia tautininkų. Bendraudamas su bolševikais siūlė rašyti vadovėlius.

1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną ir ėmė leisti „Viltininkų“ laikraštį. Kaune buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, dirbo universitete, kur dėstė literatūros istorijos paskaitas.

Pirmasis Lietuvos seimas taip pat buvo Vaižganto nuopelnas. Jis apvažiavo visą Lietuvą, telkė žmones, kritikavo Krikščionių demokratų partijos veiklą. Vėl suartėjo su tautininkais, bet nuo politikos ilgainiui nutolo. Visas jėgas skyrė kitų organizacijų veiklai: Vaižgantas buvo 23 organizacijų pirmininku.

J. T. Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune ir buvo palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *