Kaip sąveikauja žanrai?

Jauna literatūra – tai literatūra, kuri į savaiminės raidos etapą įžengė XIX amžiaus antroje pusėje. Savaiminis raidos etapas – kai literatūros neveikia jokie „išraiškingi“ dalykai, įtakos: tautosaka, ar lenkų kultūra, tarmės. Lietuvių literatūra kuriama tarmiškai iki XIX a. Nuo XX a. „išeinama“ į bendrine kalba rašomą literatūrą. Pradininku laikomas Maironis. Jaunoji literatūra išgyvena labai sudėtingus žanrų sąveikos reiškinius. Bendriausiais bruožais paėmus, žanrų sąveika (kontaminacija) yra modernaus meno bruožas, arba mąstymo keliomis kryptimis rezultatas, kalbėjimo herojui intonacijos išraiška, toks reiškinys kitų patirtyje reiškė visiškai naują epochą, tačiau žanrų kontaminacija literatūros patirtyje būna natūrali arba paskubinta (forsuota). Natūrali žanrų kontaminacija vyko tose literatūrose, kuriose jau buvo išgyventas žanrų išsigryninimo tarpsnis.

Tolesnis žingsnis po meninės formos gryninimo būna tos formos paneigimas, griovimas, skirtas sukurti naujam saviraiškos būdui: tai yra naudinga apskritai visam  menui. Iš pradžių tarsi susikuriama tradicija, po to ji griaunama, kad būtų sukurta nauja. Iš tikrųjų žanrų sunkėjimas buvo natūralus vakarų Europos literatūroms ir Amerikos literatūroms, kur suspėta natūraliai išsemti, išgyventi visas žanrų, patetikos tendencijas.

Ką reiškė žanrų sąveikos jaunoms literatūroms? Tokios literatūros, išėjusioms iš kultūrinės įtakos zonos, turėjo susikurti patikimus teorinius parametrus, matmenis (žanrų modelius, rūšis), kuriose galėtų jaustis ir išmėginti įvairius raiškos būdus. Taigi, jaunose literatūrose klasikinė žanro sąvoka, jos taikymas turėjo logišką konstravimo galią, įrėmino mąstymo eigą, nustatė tinkamą išraiškos būdą. Būtina pastebėti, kad ir modernumo literatūros teorija visiškai nepameta vienijamos žanro funkcijos. Konkrečiuose kūriniuose, net ir labai moderniuose, pagrindinės žanrų ribos lieka. Tik tos ribos tartum pasitraukia iš griežtos regimybės, iš matomų dalykų į potekstę. Sakoma, kad iš žanrinio teiginio pereinama į žanrinę interpretaciją. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Marcinkevičiaus „Mažvydas“ – giesmių drama, mes numanome ne tik veikalo atitikimą scenai (sceninis kūrinys), bet ir suvokiame semantikos intonavimą – giesmių drama (kažkas apdainuojama, išaukštinama). Kaip pavyzdį galima pateikti ir Sigito Gedos kūrybą, kuri vadinama pusiau eilėraščiais, pusiau poemomis, arba Granausko „Gyvenimą po klevu“, kuris taip pat vadintas ir apysaka, ir romanu.

Pabaigai galima reziumuoti, kad moderniose literatūrose žanro kontūrai laužomi, bet neišnyksta. Literatūros kūrinio priklausomumas konkrečiam žanrui jau nebevaidina svarbios rolės literatūros raidoje, t.y., iš žanrų poetikos nebegalime nustatyti, kur link juda literatūros tendencijos. Todėl jungiantis kelių žanrų bruožams, ta grynoji žanrų klasifikacija tampa nebeįmanoma; literatūros tyrinėtojai siūlo nustoti klasifikuoti šiuolaikinius literatūros kūrinius žanrais ir kalbėti tik apie bazinius stilius: lyrinį, epinį, draminį. Kaip tik jie kūrinyje persipina ir išreiškia natūralų žmogaus santykį su pasauliu ir žmogumi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *