Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia

Krikščioniškoji mitologija – tai mitai ir mitologiniai elementai patekę į krikščionybės religinę sistemą.  Kitaip tariant, tai „kompleksas vaizdinių, personažų ir simbolių, susijusių su religine krikščionybės doktrina ir besiplėtojančių sąveikaujant šiai doktrinai bei tautų folkloro tradicijoms.“ Šiuo keliu į literatūrą iš Senojo Testamento per antrinę mitologizaciją ateina legenda apie Amžinąjį žydą Ahasverą.

Ahasferas (lot. Ahasuerus), dar kituose šaltiniuose Agasveras, Asveras ir Ahasferas, yra viduramžių Europos krikščioniškosios legendos personažas, kurio vardas perimtas iš Esteros knygoje (Senajame Testamente) minimo Persijos karaliaus Kserkso. Ahasveras – tai šio karaliaus (taip jį vadino graikai) vardo hebraiška forma. Šventajame rašte yra pasakojama istorija „Ahasvero puota“, kaip tremtinė hebrajė Estera tampa Ahasvero žmona ir karaliene ir kartu su savo globėju suardo didiko Hamano sąmokslą prieš hebrajus.  Ankstesnėse šios legendos versijose sutinkami ir kiti vardai – „Espera-dios („pasitikėk dievu“), Butadeus („trenkęs dievui“), Kartafilas.“  Taigi kol kas Ahasferas šioje istorijoje dar nereiškia to, kaip mes jį suprantame šiandien.

Viduramžių Europos krikščioniškoji legenda apie Ahasverą byloja, kad jis lydėjo Jėzų Kristų kankinančios kelionės į Golgotą metu, kai šis nešė kryžių, tyčiojosi iš kankinio, neleido trumpai pailsėti, liepė eiti toliau. Dėl šios priežasties miręs Ahasveras neturi ramybės ir „pasmerktas amžinoms klajonėms iki antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, nes tik šis gali atšaukti Ahasvero prakeikimą.“ Legendos atsiradimui įtakos turėjo religiniai – mitologiniai teiginiai apie tai, kad kai kurie žmonės laukia eschatologinės atomazgos – absoliučios pasaulio pabaigos, pamiršdami, kad yra mirtingi (remiantis Biblija, tokie yra Enochas ir Ilija).

Šios legendos struktūrinis principas – dvigubas paradoksas. Istorijoje du kartus vietomis susikeičia tamsus ir šviesus pradai: nemirtingumas, žmogiškųjų pajėgų trokštamiausias tikslas, tampa prakeiksmu, o prakeiksmas – gailestingumu (šansas atgailauti). Taigi Ahasverą folklorinėje, literatūrinėje tradicijoje galėtumėme įvardyti kaip klajūno figūrą, amžiną keliautoją, kuris gali būti netikėtas ir keistas – baisus ir pavojingas arba geras ir paslaugus (priklausomai pagal individualaus naratyvo struktūrą).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Vikipedija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *