Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)

Apie gyvenimo prasmę pradėta klausti tik nuo modernizmo pabaigos arba nuo postmodernizmo pradžios. Tad gyvenimo prasmės klausimas egzistuoja vos ilgiau nei šimtmetį. Jis yra labai įvairaus pobūdžio: supratimo, gyvenimo kilmės, prasmės suteikimo ir jos ieškojimo bei klausimas apie teisingą gyvenimą. Prasmė visada priklausys gyvenimui tol, kol egzistuos sąmonės procesai ir komunikacija, tačiau tai neatsakys į klausimą, ar gyvenimas yra patiriamas kaip prasmingas.

Iš esmės į gyvenimo prasmės klausimą negali būti atsakyta empiriškai, juo labiau, kad vos prieš šimtmetį negalėjo ir net nebuvo keliamas pats klausimas, nes tam nebuvo poreikio.

Nesuklysiu pasakius, kad ir A. Maldonio poezijoje prasmės paieškos prasideda nuo pat tos minutės, kai imami kelti sudėtingi egzistenciniai klausimai: kam gyveni, kokia to prasmė, paskirtis, ką reikėtų po savęs palikti, kokiam būti, kaip atskirti blogį ir gėrį, kaip suvaldyti aistras, kuo būti sau, tėvams, draugams, savo kartai, kaip išlaikyti dvasinių jėgų pusiausvyrą ir įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą. Ir svarbiausia – kaip per gyvenimą pasiekti pilnatvę, kai mintys ir metai nuolat bando, o lemtis siunčia netikėtus praradimus („Sunkiausia nuoskauda / Ir netikėti praradimai“ ).

Ar klausimai lieka atsakyti, ar ne – kartkartėmis nėra aktualu, nes svarbiausia tai, kas pajuntama giliai širdyje, t.y. pilnatvė (eilėraštis irgi tokiu pat pavadinimu):

Ištirpsta kaip sena karta
Ramių laikų nepastovumas.
Bemintė laimės valanda
Ir josios vaikiškas dosnumas.

Viena mažėjanti erdvė,
Kitos bauginanti naujovė,
Kuri visiem kol kas gyviem,
Vylingai šviesti nepaliovė.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Greta giesmė, greta auka.
Greta pradžia ir pabaiga,
Blyškių svajonių maišatis
Po apakimo, smilgų gaisro,
Ir atsisakymo, ir geismo
Dar tebeplėšoma širdis.

Ir pradėti žmonių darbai,
Iš rankos perduodami rankon,
Ir mintys, lyg ugnies stulpai,
Iškylančios į tuščią dangų.
Ieškojimas visų gijų,
Kurios mus jungia ir sukausto,
Ir supratimas, kad krauju
Neužgesinsi laiko skausmo

O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje aky
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties

Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskirstyti ir padalyti.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą, kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Kai gyvenimas įprasmina prabėgusį laiką ir suteikia pasitenkinimą tuo, kas jau padaryta, gali atsipūsti, nusiraminti ir būti tikras, kad tai, ką jauti – yra pilnatvė. Ji Maldonio poezijos lyriniam „aš“ pajuntama tik suvokus pasaulio ritmą ir dėsnius, o ypač kartų nenutrūkstamumo reikšmę ir stiprų ryšį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *