Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)

Pavadinimas – tai pirmoji svarbi nuorodą į minėtus pasikartojimus, tačiau be konteksto mažai iškalbinga. Eilėraščiu sudaromas gyvenimo naštos nepakeliančio lyrinio subjekto vaizdas. Per pasikartojimus, per nuolatinę metų kaitą, per laikrodžio įvaizdį rodomas amžinasis gyvenimo ritmas, kuris monotoniškas ir nesikeičiantis kaip augantys medžiai ir plaukiančios upės.

Jei reikėtų įvardyti, apie ką šis A. Maldonio eilėraštis, tikriausiai būtų galima nusakyti vos keliais žodžiais – apie laiką, likimiškumą ir gyvenimo laikrodį. Laikrodžio įvaizdis čia itin reikšmingas, nes įformina tai, ką mes vadiname laiku. Per laikrodžio įvaizdį suvokiamas kartojimasis bei sukimasis ratu, grįžimas kasdien, kas metai į tą patį laiką. Negalima būtų sakyti, kad tai didžiausias žmogaus laimėjimas kovojant su laiku. Gal taip lyrinis žmogus ir įveikia laiką, tačiau tik išoriškai, ne savo vidumi. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė kaip tokia nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, čia valdo likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Laikrodis lieka tik amžinybės imitacija.

Eilėraščio lyrinis subjektas – tai žmogus, perskaičiuojantis savo metus ir dėkojantis praktiškai už jam suteiktą gyvenimo galimybę patirti patį gyvenimą. Tirpstantis laikas – tai likimas, dingstantis apmąstymuose, keliantis artėjančios mirties baimę, uždedantis nepakeliamą metų naštą – „Lyg būčiau aprimęs, lyg būčiau pavargęs“. Jausmai, išreikšti dalyvine veiksmažodžio forma, nurodo abejojimą ir savo jausena, savo vidine būsena. Išties, kai žinai, jog esi pavaldus laikui, belieka tik prasmingai jį leisti, kad būtų ką prisiminti. Filosofijoje laikas apibūdinamas kaip viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialinių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Taigi galima daryti išvadą, jog laikas, likimas ir erdvė neatsiejami vienas nuo kito.

Maldonis apie save yra pasakęs: „Visą laiką man daugiau rūpėjo klausimas, apie ką ir vardan ko, negu kaip. Man įtartinos yra išorinės stilistinės puošmenos, efektingi pasažai. Kaip ir visa, kas gyvenime paremta efektu ir žūtbūtiniu noru patraukti dėmesį, priblokšti.“ Tuo rėmėsi ir poezijos eilėse. Čia išlikęs noras kalbėti be puošmenų, tačiau prasmingai ir apie visiems rūpimus, aktualius dalykus: „Kas metai“ prabyla apie pačius pamatinius reiškinius – kartų kaitą, neišvengiamą senėjimo procesą, visatos ir gamtos amžiną kitimą bei natūralią atranką. Panaši idėja viską natūraliai priimti kaip neišvengiamybę siūloma ir žmogui, besisielojančiam dėl prabėgusio laiko, netvirtai besijaučiančiam ir išgyvenančiam netikrumą.

Prie lemties prieinama taip pat per gyvenamą. Gyvenimo laikrodis tiksi kiekvienam be išimties, sukasi ratu ir gimimas, ir mirtis. Likimas suvokiamas kaip kartusis pelynas – „Likimo žolyne, kartusai pelyne“– nepageidaujamas, bet natūraliai priimamas, nors naikinantis svajones ir kerojantis širdyje. Likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje. Eilėraštyje lyrinis „aš“ dėkoja jam už mūsų akimis žiūrint labai keistus dalykus: karčiąją sveikatą, nežydintį savo likimą, žvirgždo takelį po kojų – bet tai visa, kas likę atmintyje ir aiškiausiai įsispaudę laike.

Dar viena svarbi laiko kategorija – tai paties eilėraščio laikas. Ruduo ir „trumpėjančios dienos“, debesys ir lietus tarsi lieka nesvarbūs be viso konteksto, tačiau šios sąvokos reikšmingos kaip žmogiškojo laiko pakaitalai, senatvės liudytojai. Šis laikas tinkamiausias peržvelgti prabėgusius metus, įvertinti atliktus darbus, sustoti ir pamąstyti, kas tas gyvenimas yra iš tikrųjų, kuo jis žmogui reikšmingas, ir iš kur atsirandantis nepakeliamas likimas kerojasi ir auga širdyje, o metų kaita įprasmina visą būtį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *