Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)

1920 m. Kazimieras Būga ėmė organizuoti LKŽ leidimą. Jam buvo sukaupęs apie 617 tūkstančių lapelių – kartoteką. Šiam darbui jis atidavė daugiausia laiko ir jėgų. Amžininkų teigimu, nors Kazimieras Būga iš jaunystės buvo gana lėtas, tylus, nekalbus, ko nors paklaustas, greit neatsakydavo, bet kam nors pradėjus kalbėti apie savo tarmę ar vienu kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavo šnekus, užsidegdavo, aiškindavo, net neduodamas kitam kalbėti. K. Būga parengė 2 pirmuosius žodyno sąsiuvinius. 1924 m. pasirodė pirmasis, kurį sudarė įvadas ir 80 paties žodyno puslapių. Antrasis iki žodžio anga jau pasirodė po jo mirties. Iš pirmojo sąsiuvinio buvo matyti, kad žodynas buvo rengiamas tezauro tipo. Į jį turėjo tilpti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Tai turėjo būti ne tik aiškinamasis, bet ir istorinis – etimologinis su dialektologijos ir kalbos istorijos ekskursais žodynas. Tačiau Lietuvos visuomenė dar nebuvo priaugusi iki tokio žodyno ir nepajėgė jo suprasti. Mokslo pasaulis jį labai gerai vertino, o Lietuvoje buvo nuolatinis nepasitenkinimas dėl to, kad praktikos reikalai spaudė rašyti paprastesnį praktinį žodyną. K. Būga dažnai buvo alkanas, pervargęs ir blaškėsi tarp visuomenės reikalavimų ir savo norų bei uždavinių. Po jo mirties žodyną rengti (po 6 metų) ėmė J. Balčikonis, tačiau naujoji redakcija atsisakė žodžių istorijos ir etimologijos, rengė tik aiškinamąjį žodyną. Po Kazimiero Būgos mirties liko sudarytos kitų žodynų kartotekos: etimologijų – 19 tūkst. lapelių, slavų kilmės žodžių – 12 tūkst., senųjų raštų žodžių – 66 tūkst., tikrinių vardų – 75 tūkst.

Labai įdomių darbų Būga paliko aprašydamas ir bandydamas įrodyti savo paties sukurtą hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas: „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ 1913 m., „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ 1923 m., „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ 1924 m., „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ 1924 m., „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ (ši studija įėjo į žodyno įvadą). Visuose šiuose veikaluose dominavo tokia išvada, kad lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijos. Dalis latvių žemės, kurią randame Dauguvos šiauriniame šone, tai yra šių dienų Vidžemė ir Latgala, prieš latvių įsikūrimą 6 m. e. a. buvo apgyvendinta Baltijos suomių, tai rodo geografiškieji šios dalies upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų vardai. Be to, vietovardžių lyginimas padėjo Būgai padaryti tokias išvadas, kad lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Prieš lietuvių atėjimą sėliai gyveno Laukesos, Gryvos, Zarasų, Antazavės, Salako ir Čedasų apylinkėse, taip pat į rytus nuo Dusetų. Kazimieras Būga mano, kad lietuviams įsibrovus į sėlių žemes ilgai dar tarpe lietuvių gyveno nesuasimilėję sėliai, o tai rodo lietuviškojo pasienio vietų vardai su garsais z ir č. Atitinkamai lygindamas vietų vardus, šnektas ir garsų tarimą. K. Būga nustatė ir žiemgalių gyventas vietas, tai yra Sidabrava (ties Joniškiu), Žagarė ir Raktuvės kalnas (po Žagare).

Kazimieras Būga paliko ir istorinės fonetikos ir morfologijos darbų. Visų pirma minėtina studija „Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė“. Beje, ši istorinė studija buvo svarbi ir praktikai, nes ilgą laiką priesaga -ūnas kalbininkų buvo laikoma svetima ir vengiama su ja sudaryti žodžius. Dar minėtini straipsniai „Apie lietuvių – latvių dvibalsį ui“ ir „Apie lietuvių kalbos z kilmę“.

Būga nusipelnė ir lietuvių akcentologijai. LKŽ I sąsiuvinyje buvo įdėtas skyrius „Kirčio ir priegaidės mokslas“, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos akcentologijos – vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių akcentologijos vadovėlių autorių. Dar viena jo tyrinėjimo sritis buvo baltų mitologija. Čia reikia paminėti jo 2 dalių veikalą „Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“ (1908-1909).

Na, kaip ir daugelis to meto kalbininkų, K. Būga prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos norminimo. Kalbos praktikos klausimais jis paskelbė straipsnių serijas, kurios vadinosi „Kalbos dalykai“ arba „Kalbos mažmožiai“. Būdingiausias visų praktiniais kalbos klausimais parašytų Būgos straipsnių bruožas – tai labai stiprus juose dėstomų teiginių argumentavimas. Jis niekada nesielgdavo diktatoriškai, neprimetinėjo kitiems savo nuomonės, bet stengdavosi skaitytoją įtikinti svariais argumentais. Svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartojimą Būga pirmiausia stengėsi išaiškinti, ar tas žodis ar posakis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; jis tikras yra kalbos duomuo, ar kalbos garsų nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus K. Būga remdavosi ne kalbos nuojauta, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios kalbos – duomenimis, taip pat giminiškų kalbų faktais. J. Jablonskio paskatintas jis apgynė išpeiktus terminus rašomoji ir šnekamoji kalba, junginį nieku būdu, įrodė, kad bendrinėje kaboje vartotini žodžiai ligotas, moterystė, velionis, kad reikia rašyti deja, o ne dėja ir t.t. Būga apgynė rašytoją Vaižgantą, kurį kritikas St. Dabušis (dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, sukūrė daug įvairių naujadarų, jais keitė tarptautinius žodžius, tačiau daug naujadarų neprigijo) barė už dažną nelietuviškų ir dirbtinių žodžių vartojimą. „Svietas, be abejo, yra svetimas žodis, bet tai nereiškia, kad jo tam tikrais atvejais neturėtų teisės vartoti liaudies gyvenimo piešėjai rašytojai“. Besaikius puristus Būga vadino kalbos susintojais. Jis apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, kūdikis, labas, marios, pirmenybė, užgaida, užmušti, vilna, skriauda, – kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Be to, jis labai palaikė leksikos gretybių vartojimą, laikė jas vienu iš rašomosios kalbos turtingumo požymių, tačiau nepalaikė fonetinių ir morfologinių gretybių vartojimo: „Kolei rašomosios kalbos tarmė dar tebėra vakarų aukštaičių, tolei rytietybės (vaikam) neturi teisės brautis į ne jų sritį“.

K. Būga artimai bendravo su daugeliu kalbininkų: J. Endzelynu, J.B. de Kurtenė, F. Špechtu, R. Trautmanu ir kitais. Yra išleisti Kazimiero Būgos raštai 4 tomai, kuriuos juos parengė Z. Zinkevičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *