Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *