Jau antikoje buvo suvokta, kad literatūra yra meno srities reiškinys, tik buvo kitaip vadinama. Tuomet ji turėjo terminą „poezija“. Antikoje poezija reiškė kūrybišką charakterių, vaizdų, veiksmų, troškimų vaizdavimą. Jis buvo išdėstytas chronologiškai. Toks suvokimas galiojo iki XVIII a. XVIII a. imta suvokti, kad literatūra – tai nebūtinai chronologiškas tikrovės perkūrimas, o kur kas laisvesnis reiškinys. Jau nuo antikos keliamas klausimas: kaip apibūdinti grožinės literatūros ir praktinių raštų skirtybę. Buvo iškelta keletas hipotezių:
1. grožinį tekstą nuo negrožinio skiria fikcija (išgalvotas dalykas). Tai, kad moksliniai reikalai, raštai apima realybės dalykus, ginčytis netenka. Iš literatūros teorijos žinoma, kad grožinės literatūros patirtyje gausu kūrinių, kur ne fikcijos, o mokslinis principas tampa pagrindiniu pasakojimo elementu. (iš lietuvių literatūros žinomi kūriniai Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“, filosofiniai traktatai, mokslinė ir meninė biblijos interpretacija, savotiškas ir meniškas Šv. Rašto permąstymas. Analogiškas pavyzdys Tomo Mano filosofiniai romanai). Tai grožinė ar negrožinė literatūra? Šie klausimai leidžia daryti išvadą, kad fikcijos bruožas, kaip kuriamoji savybė, būti negali.
2. grožinę literatūrą nuo negrožinės skiria kalbos išraiška (meninė kalbą). Meniniam tekstui esą savita vaizdingumas, išdailintas stilius, prasmės, semantikos įvairovė (meninės priemonės). Ne meniniam tekstui būdingas kalbos sausumas, tekstų konstravimas, asketizmas. Čia vėl tenka prisiminti, kad esama kūrinių, prašytų sąvokine kalba, terminologiniais terminais, filosofiniais apibrėžimais. ( Tomo Mano, Dostojevskio romanai, yra net eilėraščių be meninių priemonių). Vadinasi, kalbos raiška, kaip pamatinis principas, atskiriant grožinį tekstą nuo negrožinio, negali būti.
3. …
__________________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
LITERATŪROS KRITIKA: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
LITERATŪROS KRITIKA: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archainis literatūros laikotarpis
„Iš literatūrinių prisiminimų“
Susiję įrašai:
- Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
- „Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
- Literatūros mokslas, objektas ir šakos
- Estetinis santykis įvairiose meno srityse
- LITERATŪROS KRITIKA: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
- Eilėdarų rūšys (1)
- Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Atgalinis pranešimas: Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis) | Lietuvių kalba ir literatūra