Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *