Literatūros pažanga ir vertinimas

Nuolatinis literatūros kitimas yra akivaizdus ir abejonių nekeliantis dalykas. Žymiai komplikuotesnis yra klausimas, kokia linkme suka literatūros raida. Ar ji cikliška, ar joje periodiškai kartojasi kilimas, branda ir sustingimas ar smukimas; ar ji yra jau atgyvenusi klestėjimo laiką, o dabar užleidžia vietą moksliniam mąstymui, ar ji eina pažangos kryptimi?

Žiūrint į didžiuosius visų laikų talentus, sunku kalbėti apie literatūros pažangą. B. Sruoga yra pastebėjęs, kad klausti, kas didesnis poetas – Puškinas ar Gėtė esą tiek pat beprasmiška, kaip klausti, kas didesnis ir gražesnis – Alpės ar Kaukazas: kiekvienas jų savaip tobulas ir neprilygstamas. Negalima literatūros pažangos matuoti pagal genijų, didžiųjų talentų skaičių, jų iškilimo laiką, juo labiau negalima manyti, jog vėliau parašyti kūriniai tobulesni už anksčiau sukurtuosius. Apie pažangą galima kalbėti  turint prieš akis tik bendrą literatūros lygį, bendrą meninių galimybių išaugimą. Be to, reikia dar pastebėti, kad literatūros augimo tempai ne visados buvo vienodi: nereikėtų pamiršti tokių aplinkybių, kaip spaudos draudimas.

APIE LITERATŪROS AUGIMO KRITERIJUS

Literatūra darosi vis mažiau priklausoma nuo tradicijų, kanono, literatūrinio etiketo (t.y. nuo požiūrio, jog vieni dalykai literatūroje tinka, dera, o kiti yra draudžiami , neleistini). Ilgainiui nyksta aklas paklusnumas literatūrinėms normoms, auga sąmoningas tradicijos suvokimas, laisvas kurių nors tradicinių dalykų panaudojimas (iš viso absoliučiai laisvos nuo tradicijų ir konvencinių normų literatūros negali būti).

Didėja asmenybės vaidmuo literatūroje, vis labiau vertinamas kūrinio individualumas, originalumas, autoriaus subjektyvumo atskleidimas kūrinyje. Komplikuojasi kūrinio sandara, sudėtingėja, pvz., pasakojimo technika: prasidėjusi paprastu įvykių išdėstymu, chronologine tvarka, šiandien ji pasiekė sudėtingą polifoninį skambėjimą.

Pamažu keitėsi literatūros vaizduojamojo pasaulio socialinė sfera: ne tik buvo įvedami „žemesnių“ socialinių sluoksnių atstovai, bet vis gilesnės, visapusiškesnės darėsi jų charakteristikos.

Pamažu stiprėjo humanistinis literatūros pradas: atsiskleidė vis naujų socialinių sluoksnių vertė, o toliau – tų sluoksnių atstovų bei atskiro žmogaus vertė. Literatūra ėmė orientuotis ne į tam tikrus luomus, bet atstovauti vis platesnėms visuomenės, tautos sluoksniams.

Plečiasi pasaulinė literatūros patirtis. Jokios tautos literatūra niekada nesiplėtoja izoliuotai nuo kitų tautų, tačiau per laiką kontaktai bei sąlygos gausėja ir įvairėja. Be to, istorijos raidoj gilėja tautinių literatūrų specifiškumas.

Menininkas pradeda kurti turėdamas labai bendro pobūdžio sumanymą, net nežinodamas, kokiu vaizdu jį realizuos. Tik darbo procese palaipsniui jam aiškėja būsimo kūrinio pavidalas ir tokiu būdu eina į priekį, kol randa jį tenkinantį sprendimą. Kūrybos procese menininkas apsipranta su raiškos medžiaga, išbando jos galimybes, pvz., poetas turi rast tinkamą žodį, pritaikyti pasirinktąjį metrą prie natūralaus kalbos ritmo ir atskirų žodžių kirčiavimo, laikytis žanro reikalavimų.

Norint gyviau pavaizduoti veikėjus, tinkamai sukomponuoti kūrinį, reikia didžiulės kūrybinių jėgų įtampos. Tačiau kuo sunkesnis yra kūrybinis sumanymas, tuo didesnį džiaugsmą teikia jo realizavimas. Nuodugniai kūrybos procesą yra aprašęs V. Majakovskis savo eseistiniame darbe „Kaip rašau eilėraštį“.

Kalbant apie kūrybą, dažnai susiduriame su „įkvėpimo“ sąvoka. Kūrybinio proceso metu, ypač pirmosiose jo stadijose, menininką apima didžiulis susijaudinimas, didelė emocinė įtampa: jis tarsi atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio, nieko nemato ir negirdi. Menininko kūryba neretai (ypač romantizme) būdavo apgaubta išskirtinumo, šventumo aureole.  Bet įkvėpimas (ypač romantikų) siejamas su „kančios“ sąvoka. Tinkamiausio varianto ieškojimas susijęs su abejonėmis, nusivylimais, didžiuliu įtemptu, dažnai visas jėgas išsekinančiu, darbu. Pavyzdžiui, Tolstojus „Karą ir taiką“ ranka perrašė penkis kartus.

Kūrybos procese labai didelis vaidmuo tenka intuicijai, daug kas surandama, nuspėjama intuityviai, bet svarbų vaidmenį vaidina ir šviesus, aiškus protas, intelektas, ypač kūrinį baigiant, tikrinant sumanymo realizaciją, tvarkant kompoziciją.

Prozoje didelis minties svoris, sudėtinga problematika yra viena iš meniškumo sąlygų. Pasaulėžiūra – tai žmogaus principų, pažiūrų (filosofinių, mokslinių, politinių, moralinių, estetinių) visuma, nuo kurios priklauso žmogaus veiklos kryptis ir santykis su tikrove. Reikia pabrėžti politinių pažiūrų lyginamąjį svorį bendroje pasaulėžiūros sistemoje. Tačiau pasaulėžiūra – ne vien žinojimas, bet ir įsitikinimas, ne vien proto, bet ir širdies, ir valios dalykas. Tai žinojimas, kuris įpareigoja tam tikru būdu tvarkyti savo gyvenimą.

Nuo pasaulėžiūros priklauso, ką rašytojas pasirenka vaizduoti, ką jis laiko reikalingu, dėmesio vertu dalyku, taip pat, kaip jis tą pasirinktąjį dalyką interpretuoja. Tarp paties autoriaus žmogiškumo ir jo kūrybos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, ar Maironis būtų buvęs tuo, kuo yra, jei visa širdimi, visa esybe nebūtų gyvenęs savo tautos reikalais ir rūpesčiais?

Kita vertus, kūryba yra platesnė už pasaulėžiūrą. Didis rašytojas su savo pastabumu ir intuicija gali matyti ir vaizduoti tokius dalykus, kurių jis nemoka racionaliai pagrįsti ir interpretuoti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Meno kūrinys literatūros procese

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *