Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Žvelgiant į ilgą literatūros procesą, matom, kai istorijos tėkmėje jis keitėsi. Literatūros reiškiniai, sąlygojami istorinių aplinkybių bei nusistovėjusių meninių taisyklių, visose kultūros epochose įgydavo tipiškų savo laiko bruožų. Pirmu žvilgsniu literatūros reiškinių istorija ir tipologija yra gana paprasti, vienas su kitu prigimtimi susiję dalykai. Reiškinių istorija – tai, kas kinta laike, tipologija – tai būdingi tipiški bruožai, įgyjami vienose ar kitose tarpsniuose.

Tačiau problemos esmė nepaprasta. Kada keliamas klausimas „kaip?“ ir „kodėl?“ kultūroje reiškėsi tie bruožai, kalbos esmė apima kur kas gilesnius literatūros klodus ir tada prisieina svarstyti pamatines tautos istorijos būties aplinkybes ir tautos mąstymo būdo (mentaliteto) formavimąsi, nes tik tai gali išvesti į atsakymą. Literatūros reiškinių istorija ir tipologija savo esme remiasi į pačią literatūros savimonės prigimtį (į tai, kaip literatūra suvokia save). Problemos svarstymą galima pradėti nuo paprasto klausimo: „Kaip reikėtų apibrėžti literatūros visumą, remiantis istoriniais literatūros proceso dėsniais?“.

Vargu ar būtų teisinga manyti, kad literatūros reiškinių istorija yra tik faktų, biografijų ar kultūrinių aplinkybių visuma. Pažiūrėjus į tokią hipotezę, galima pamanyti, kad kaip tik taip suprastoje literatūros istorijos sąvokoje yra praleistas tipologiškumo principas, ir todėl dingsta vertinimo spektras. Nebeaišku, kas yra tipiška. Taigi, literatūros visumos  sąvokoje nesunkiai galima pastebėti du suvokimo principus. Vienas jų akcentuoja literatūrą kaip tam tikrų meninių reiškinių sumą, o kitas – kaip istorinės sąmonės meninę išraišką. Antru principu atsiremiama į dvi kategorijas, sąvokas: istorinę sąmonę ir mentalitetą (mąstymo būdą).

Literatūros tėkmėje tam tikrais periodais tai ryškiau, tai blankiau atsispindi istorinė tautos patirtis ir praeitis. Istorinis audinys literatūros kūriniuose keitėsi, bet galėjo ir gali atlikti fono funkcijas, arba  gali būti pagrindinis vaizdavimo objektas,  bet svarbu išsiaiškinti, kodėl vertybių sistemoje geriausiai nugali laiką tie kūriniai, kurie yra ar buvo sukurti aktyviai veikiant istorinei sąmonei, kodėl kiekvienos tautos meninėje patirtyje iškiliausiai lieka tie periodai, kuriuos ryškiai paženklina istorinės sąmonės orientyrai. Taigi, kuo skiriasi kūrėjas, kaip įspūdžio fiksuotojas, nuo kūrėjo, savo kūriniais išreiškiančio tautos savimonę. Nors šie trys klausimai kultūrologijai yra labai aktualūs, iš tiesų, jie yra nauji.

Istorijos ir tipologijos klausimais yra kalbėję įvairių laikmečių kultūrologai: XVIII ir XIX a. sandūros rusų istorijos filosofas Čedajevas, XX a. pirmoje pusėje amerikiečių kultūrologas Špengleris, tarpukario laikotarpio lietuvių filosofas Antanas Maceina veikale „Asmuo ir istorija“. Daugelyje šaltinių teigiama, kad yra labai didelis skirtumas tarp kūrėjo, kuris savo gyvenimą ir kūrybą suvokia kaip savotišką atspindį savyje, ir to, kuris savo gyvenimą jaučia kaip uždarą, užbaigtą arba pasibaigiantį su fiziniu išnykimu. Sakoma, kad pastarojo žmogaus gyvenimas neturi savyje istorijos: „Jis neturi pasaulio kaip istorijos savyje.“ Toks kūrėjas yra geriausiu atveju kūrybingas aplinkos fiksuotojas. Visi tyrinėtojai daro vieningą išvadą: „Norint, kad asmuo-kūrėjas ar tauta turėtų būties istoriją, reikia, kad jie turėtų istorinę sąmonę.“ Tas pats pasakytina apie meną: „Norint, kad manas būtų tautiškai tipologiškas, jis turi turėti istorinę savimonę.“

Taigi, kas ta istorinė sąmonė? Savo aiškinimą visi tyrėjai pradeda nuo teiginių. Istorinė sąmonė – tai ne istorinių žinių visuma. Špengleris: „Žmogus teoriškai gali labai daug atsiminti, gali tapti praeities eruditu, tačiau, jei tas žinojimas nėra susijęs su to žmogaus prigimtimi, žinojimas neturi nieko bendra su istorine sąmone.“

Istorinė savimonė yra tautos praeities išgyvenimas, kuris suvokiamas kaip asmeninė būtis. Žmogus, turėdamas šią sąmonę, ir istoriją, ir gyvenimą vertina kitaip, negu tuo atveju, kada istorija ar gyvenimas jam tampa tyrinėjimo objektu. Vadinasi, žmogaus istorinė sąmonė apsprendžia jo vertinimų logiką ir jo būčiai suteikia prasmės bei reikšmės.

Čedajevas kūrė istorinio romantizmo epochoje ir nenuostabu, kad dėmesį sutelkė į individo problemą. Jis žmogų ar kūrėją, neturintį istorinės sąmonės savyje, vadino pasaulio našlaičiu.

Taigi pabaigai dera akcentuoti, kad joks menas be istorinės savimonės negali būti vertybiškai svarus. Be istorinės savimonės menas yra aplinkos iliustracija arba atskirų įspūdžių fiksavimas. Antrasis kultūrinių tyrinėjimų objektas – mentalitetas.  Jis yra istorinės sąmonės rezultatas, išraiška. Apie tai, kad tauta turi sąmonę ir mentalitetą, pradėta kalbėti XX a. pradžioje. Panaikinus spaudos draudimą buvo išdrįsta pasakyti, kad menui ir literatūrai nėra svarbu vykdyti istorines ar socialines funkcijas, kur kas svarbiau surasti, suvokti meno šaknis arba mąstymo būdą bei kūrėjo mentalitetą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Meno kūrinys literatūros procese
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

Iš „literatūrinių“ prisiminimų…

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *