Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)

Jonas Grinius (1902-1980) – lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, menotyrininkas, dramaturgas, mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Išleista „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977). Išspausdinta daugiau kaip dvidešimt straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais. J. Griniaus kūrybiniai interesai liudija kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno aiškinimo linkmes.

J. Griniaus gyvenimas buvo susijęs su Vytauto Didžiojo universitetu: jis baigė Teologijos – filosofijos fakultetą, vėliau gilino studijas Prancūzijos universitetuose, čia jis susipažino su Oskaru Milašiumi. Galbūt ši pažintis ir lėmė, kad savo doktorato tema jis pasirinko žymaus poeto kūrybą. J. Griniaus disertacija buvo pirmas bandymas tyrinėti O. Milašiaus kūrybą Lietuvoje. 1929–1940 m. mokslininkas Teologijos fakultete dėstė literatūros ir meno istoriją, meno estetiką.

1944 m. rudenį iš Lietuvos pasitraukė kone visa humanitarinė profesūra ir dauguma kritikų profesionalų. Jiems teko naujai permąstyti lietuvių literatūros situaciją ir sukurti intelektualinio suinteresuotumo klimatą, kuriame galėtų tarpti lietuviškas meninis žodis svetimose šalyse. „Tremties literatūra bus kovojančios tautos literatūra“ (J. Ambrazevičius). „Laisvės siekimas – didžioji šitos literatūros paskirtis“ (B. Brazdžionis). Ji privalo stovėti ant tvirtų tautiškumo, transcendentinių vertybių ir moralės pagrindų, kad išsaugotų tautos gyvybę išsineštame žodyje. J. Grinius nuodugniai nagrinėjo kūrinio turinį, svarstė veikėjų elgsenos moralumą, ginčijosi su autoriaus pažiūromis. Jis nepripažino hermetinės literatūros, užsidariusios savo šifruose nuo tautos likimo problemų. Savo stambiuose straipsniuose („Veidai ir problemos“ 1973-1979, t. 1-2) J. Grinius kalba apie rašytojų (V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, S. Nėries, J. Aisčio) pasaulėžiūros evoliuciją, jų kūrybos visumą, pereidamas į istorinės monografijos žanrą.

Po karo iki pat mirties jis gyveno Vokietijoje. Čia dirbo pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje, rašė literatūros ir meno estetikos temomis, čia išleido ir dviejų dalių studiją apie lietuvių literatūrą „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”. Išeivijoje J. Grinius rašė istorines dramas: buvo pastatytos ir gerai įvertintos jo dramos „Stella Maris”, „Gulbės giesmė”, „Žiurkių kamera”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *