Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)

„Veidų ir problemų“ pratarmėje pats autorius rašo, kad ,,čia spausdinamos skirtingais metais tremtyje parašytos studijos turi literatūrinės kritikos ir literatūros istorijos požymių, tačiau jose vis dėlto vyrauja kritiko žvilgsnis, kurį skatino tragiškas lietuvių tautos ir jos literatūros gyvenimas.“

Jonas Grinius literatūrą traktavo kaip kovojančios tautos balsą. Tai įrodo jo straipsniai apie Maironį (,,Kovotojas tarp dviejų frontų“ 37 psl., ,,Jo kovos ginklas – poezija“ 41 psl.), Vincą Mykolaitį – Putiną (,,Maištas ir prometeizmas“ 218 psl.), Bernardą Brazdžionį (,,Dievo ir žmogaus šauklys“ 279 psl.). Ypač aiškiai jis savo poziciją reiškia bendro pobūdžio straipsniuose ,,Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo“ (313 psl.), kur dėsto lietuvių literatūros raidą nuo Stalino diktatūros iki 1960 m.

Jonas Grinius vienodai lengvai ir profesionaliai kalba tiek apie dramą (,,Vinco Krėvės istorinės dramos“ 81 psl.), tiek apie lyriką (Donelaitis, Maironis, Sruoga, Putinas, Brazdžionis), ar prozą (,,Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu“ 357 psl.). Aptarinėdamas kūrybą, nagrinėdamas konkretų kūrinį, J. Grinius nepamiršta už jo stovinčio autoriaus ir į pasaulio problemas žiūri būtent jo akimis.

Išsiskiria straipsnis ,,Juozas Eretas – iniciatyvos ir stiliaus mokytojas“ (269 psl.), kuriame J.Grinius rašo apie ,,ištikimą bičiulį“ profesorių dr. J. Eretą. ,,Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja“, – cituoja autorius J. W. Goethe, pritaikydamas šiuos žodžius profesoriaus gyvenimui ir veiklai.

Iš viso, kas knygoje „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, aišku, kad lietuviai rašytojai, nors „tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengėsi eiti su pasaulio literatūra“. J. Griniaus manymu, lietuviai nežygiavo avangarde, bet ir avangardizmas, jo nuomone, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis iš esmės destruktyvinis. ,,Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas.“ (J. Grinius, Lietuvių literatūros perspektyvos, ,,Aidai“, 1969 nr.7)

„Tačiau ar mano siūlomas humanizmas nebūtų grįžimas į praeitį? – Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. (…) Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. (…) Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.“ (ten pat).

Jono Griniaus humanizmas ir požiūris į literatūrą, meną, kūrėją taip pat nesensta, nes deklaruoja amžinąsias vertybes, į kuris žvelgia pirmiausia per bendražmogiškumo prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *