Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė

Užmigo žemė

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“

V. Daujotytė

Maironis – poetas romantikas, kurio kūrybai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonių kėlimas, individo ir tautos savitumo pabrėžimas bei laisvės, patriotinių motyvų pasireiškimas.

Eilėraščio „Užmigo žemė“ tema aiški. Jos pamatas yra kontrastas – supriešinama mieganti žemė ir negęstančios dangaus akys bei (vėliau) gamta ir žmogus. Kontrastą žymi tezių ir antitezių kaita (pvz.: 1 posmelio 1 ir 2 eilutės ir 3 posmelio 1 ir 2 eilutės). Visame eilėraštyje esama nuoseklaus perėjimo nuo vidaus prie išorės, tačiau tai neužgožia minties aiškumo ir logiškumo.

Šis eilėraštis „Užmigo žemė“ atskleidžia jauno žmogaus širdies troškimus, atsiminimus, vilties perspektyvas bei lyrinio subjekto būseną – taip piešiamas eilėraščio žmogaus paveikslas ir jausmai. Tekstas atveria kitą lyrinio „aš“ gyvenimo sritį – jo psichologiją. Kaip tik čia širdis visiškai neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui. Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, ramybę, gamtos harmoniją. Kaip kontrastas visam tam yra eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis ir jausmai. Lyrinis „aš “ ramiame nakties fone jaučia vienišumą. Tamsoje jis nieko neregi, tyloje nieko negirdi, nėra, kas atliepia jo neramios, maištingos širdies ilgesį, troškimus ir viltis. Eilėraščio žmogui nesvetimas gamtos pajautimas, tačiau nebūdingas atvirumas visam tam grožiui ir harmonijai. Gamtoje viskas vyksta darniai: naktį keičia diena, dieną – naktis. Gamtos ritmui (kaip jos dalis) nepaklūsta tik jaunas žmogus. Jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, prisimena, jaučia, išgyvena, myli, todėl ir kenčia, bet čia ir ryškus psichologizmas, nes gamta jam neteikia paguodos. Jo širdis pilna nevilties:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Didelę reikšmę turi minimi žvaigždės, širdies, jaunos krūtinės simboliai. Maironio eilėraštyje jie reiškia nepasiekiamus troškimus, jaunystės vertę, širdis – meilę, kančią, neapykantą, džiaugsmą, viltį, skausmą (vėlgi nuoroda į tragiškumą, nes žmogus ir gamta čia visai nepanašūs, neharmoningi):

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų…

Tai sintaksinis intonacinis paralelizmas, kuriuo remiantis parodomas eilėraščio žmogaus stiprumas, nenugalimumas, troškimų svarba. Taip pat eilėraščiui būdingas ir perkėlimas – parodo kalbėjimo svarbą ir minties vientisumą. Vėlgi siejant su lyrinio „aš“ būsena – priešybė žmogaus ir gamtos vientisumui, bendrumui, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija.

Teksto laikas konkretus – naktis, tačiau ne bet kokia: šviesi, žvaigždėta – tai aukštesnių idealų simbolis, reiškiantis aukštybę, siejamą su nepasiekiamu. Galima ir retrospektyva į ateitį bei jos prognozavimas, kada laikas kinta (kaip priešybė atliepia ir kryžminis eilučių rimavimas):

Užmigo žemė <…>
Aušra saulėtekio nušvis…

Tik dangaus negęsta akys sidabrinės <…>
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Galimos dvi erdvės: reali ir transcendentinė. Reali – visa žemės erdvė, o transcendentinė – lyrinio „aš“ vidinė erdvė, kurią galima būtų įvardyti vienu žodžiu „širdis“. Erdvėms būdinga aliteracija eilėraštyje akcentuoja garsinį pradą, kuris suteikia posmams skambesio, tačiau tai nėra muzikalumas ar dainiškumas, o savitumas ir lyrizmas slypi inversijoje.

Eilėraštis „Užmigo žemė“ parašytas jambais, ritmas skambus. Kai kur pasitaiko įsiterpusių tarpkirtinių intarpų, todėl eilėraščio eilėdara silabotoninė, nes yra aiški dėsninga nekirčiuotų ir kirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. Galima pastebėti įdomų tarpkirtinių intarpų išsidėstymą 2 posmelyje: čia pirmose dviejose eilutėse jie yra pradžioje, o 2-jų paskutinių – eilučių pabaigoje. Ir dar: 2 ir 4 eilutės baigiasi nekirčiuotais skiemenimis, o 1 ir 3 eilutės – kirčiuotais – tai gal net būtų nuoroda į silabinę eilėdarą (dėsninga skiemenų kaita eilutėse), tačiau šiame eilėraštyje rūpinamasi kirčio principu.

Maironis niekada nežaidžia forma – žodis tarnauja jausmui, svajonės, idealams, maištui išreikšti. Poetinėmis priemonėmis jis neužtemdė minties aiškumo, kas ir nebūdinga romantizmui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėraštis. Poetinė sintaksė
Eilėdarų rūšys (2)

Susiję įrašai:

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *