Meninės raiškos priemonės (2)

Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;

paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;

paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;

kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;

neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;

nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;

refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;

refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;

rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;

tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;

alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;

aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;

alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;

antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;

disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;

asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.:  audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;

aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;

anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;

epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;

ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;

ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;

epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;

groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;

hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;

idėja – pagrindinė mintis;

intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;

inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;

antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *