Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)

Fridrichas Nyčė (1844-1900) meną laikė pagrindine jėga, kuri padeda žmogui įveikti pasaulio susvetimėjimą ir įprasminti savo egzistenciją. Jo požiūriu, ne moralė, o menas iškeliamas kaip tikroji žmogaus metafizinė veikla. Nyčė pripažįsta tik Dievą-menininką, kuris yra visiškai patikimas ir neturi nieko bendra su morale. Nyčė teigia, kad moralės negalima ir nereikia išteisinti, nes ji varžo žmogaus gyvenimą, o tikroji būtis, taip pat ir menas, slypi ,,anapus gėrio ir blogio“.

Atskira tema galėtų būti apie sovietmečiu kūrusių ir šlovę pasiekusių rašytojų moralinę atsakomybę, apie to meto menininkų „nuodėmes“– socialinių užsakymų vykdymą, partinį angažavimąsi, prisitaikymą prie vyraujančios ideologijos bei politinės sistemos, tikrovės lakavimą, chameleoniškumą ir t.t. Ne vienas smarkesnis literatūros kritikas, istorikas, jau nekalbant apie nepriklausomoje Lietuvoje sublizgėjusius postmodernistus, vyresniąją poetų, prozininkų kartą, sovietmečiu pelniusią ir skaitytojų, ir partijos prielankumą, yra „nurašę“. Žinomi ir tokie atvejai, kai ignoruojama ir visa Rašytojų sąjunga, atsisakant stoti į ją, kadangi ji esą turinti ilgą konformistinį šleifą, jos gretose esą daug „buvusiųjų“ su negarbingomis biografijomis ir panašiai. Niekas kitas, tik Laikas atliks savo vaidmenį ir galbūt kritiškas požiūris į tuos rašytojus, kurių brandžiausias kūrybos tarpsnis skleidėsi sovietmečiu, sušvelnės. Atsiras aiškesnis supratimas, kad nuo savojo laiko neįmanoma pabėgti, kad vienaip ar kitaip jis veikia rašančiojo plunksną, diktuoja temas, formuoja stilių, kad konformizmas turi daug atspalvių, o pasakotojas ar lyrinis subjektas – daug kaukių, kurios ne visos priskirtinos „grynojo meno“ sferai. Bus suvokta, kad ir šiandieninėje, laisvoje, Lietuvoje subrendę rašytojai yra „nuodėmingi“ (turima omenyje ir kompromisai su sąžine, ir sandėriai su valdžia, pataikavimas rinkai, madoms, ir pan.). Taigi konformizmas yra bendralaikis reiškinys, jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine bei visuomenine santvarka. Retrospektyviai žvelgiant, svarbu tai, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs, bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino.

Visais laikais svarbus ir materialinis faktorius. Stokojančius savikritiškumo jis verčia derinti meninę sėkmę su finansine, talentą su reklama bei komercija, o blogiausiu atveju – su parsidavėlišku tarnavimu vadovaujančiai partijai arba vyraujančiai estetinei krypčiai, madingai srovei (turint omeny šių dienų bestuburį postmodernizmą). Pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ („Metai“, 2005, Nr. 10, p. 100) literatūrologas Regimantas Tamošaitis, literatūros kritikai Valdas Kukulas, Jūratė Sprindytė materialinį veiksnį regi kaip darantį įtaką ne tik šiandieninei knygų rinkai, bet ir literatūrinėms madoms, ir pačių rašytojų psichologijai. „Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. <…> Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. <…> Apie kokį rašytojo maištą galima kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė?“ – klausia R. Tamošaitis. Jis taip pat kalbėjo apie komercinį postmoderniosios literatūros prisitaikymą prie tikrovės. Smalsu būtų panagrinėti, kuo ši savybė yra pranašesnė, palyginti su sovietinių rašytojų politiniu bei ideologiniu konformizmu? Kas pažangiau – pinigai ar idėjos? Galima būtų sokratiškai išmintingai atsakyti, kad gerai ir viena, ir kita, kol šie „kelrodžiai“ neišmuša rašytojo iš humanizmu, tolerancija, tiesos ir gėrio troškimu grįsto kūrybos kelio. Juk iš literatūros, kaip ir iš viso meno, pirmiausia laukiame estetinio grožio, būties mįslių, gyvenimo prasmės apmąstymo, pasaulio „prijaukinimo“.

Šiandien tapo madinga viską neigti, iš visko šaipytis, viską versti aukštyn kojomis. Negi menininkui jau svetimi atsakomybės, pareigos, meilės jausmai, pagaliau sudėtingas tiesos ir laisvės ieškojimo kelias? Daug ką galima įgyti, atrasti, daug kuo pasipuošti ir pasipuikuoti, bet juk negalima netekti kultūrinės ir istorinės atminties, nes tai būtų ne kas kita, kaip naujojo konformizmo atmaina. Nesunku įsivaizduoti, kuo pavirstų laisvė be atsakomybės, be pareigos ir be istorinės atminties.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose:

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *