Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)

Galima sakyti, kad visas pasaulis veriasi tikromis spalvomis, kai į viską žiūrima per mirtį, t.y. iš laikinojo būvio pozicijų. Tik suvokus mirties beprasmiškumą, egzistencijos laikinumą ir viso to neišvengiamybę, į pasaulį pažvelgiama ir kitu kampu – be nuostabos, ramiu, išgrynintu, gal kiek niūroku, šaltu ir abejingu žvilgsniu, viską iki kraštutinumo sudaiktinant. Neturint ką prarasti, beliktų tik būti ramiu stebėtoju ir laukti mirties, tačiau dažnai už ramumo slypi neviltis:

Užtroškę vaikai                        Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio          sapnuodami skęsta
numeta savo kūnus,              gėluos šuliniuos.
nelaukę krikšto.

(„Hermetiškoji daina su refrenu“)

Apie mirtį kartais pasakoma į ją net stumiant, kaip į tam tikrą išeities tašką („pulki mergele / pulki jaunoji / į gilų vandenėlį“), kuris turėtų paaiškinti gyvenimo prasmę ar bent verstų jos ieškoti. Čia pat atrandamas ir tam tikras santykis su Dievu: kartais jo yra prašoma, į jį kreipiamasi („Į apvalią spalvą“), kartais jis norimas atrasti savyje („kai pavargęs nuo prisikėlimo, Kristau, ieškosi poilsio, / aš būsiu patogus karstas“), kartais norima juo tapti („Jei aš būčiau Dievas, / jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, / jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu“), o kartais net ironiškai iš jo pasišaipoma:

Surinkit dievukus, vaikai, –
žaidimas baigtas.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Toks Dievo įvaizdžio vartojimas aiškiai rodo, jog Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos, kitaip tariant, Dievas ir žmogus nueina savais keliais, nebesusitikdami. Suvokus, kad mirtis yra beprasmybė, nėra ir besąlygiško pasitikėjimo Dievu. Kad ir kaip yra stengiamasi pasaulį matyti per Dievą, tas tarsi lieka neįmanomas ir neišsipildantis siekis. Tačiau tuo pat metu esama ir kitos idėjos, noro išsilaisvinti nuo bet kokio tikėjimo, nuo bet kokios vilties ir tuo pačiu nuo tikėjimo mirties galia, t.y. mirtis suvokiama ne kokia nors baisi, tragiška, bet labai natūrali, jaučiama kiekviename žmoguje ir net kaip tam tikras išsivadavimas iš svetimo pasaulio, kuris žmogaus nepriima:

Amžinas gedulas                                 Omnipotencijos kupini kojotai,
prieš visa kas be pradžios                  omnipotencijos kupini kondorai,
Amžinas gedulas                                 omnipotencijos pilnos hienos
prieš amžiną Dievą                             prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
Amžinas gedulas                                 naujam absurdiškam kūriniui!
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas…

(„Į tobulą įtampą“) ir („Litanija“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *