Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)

Su mirtimi glaudžiai siejamas tikėjimas Dievu. Nepaliaujamai ieškoma bent menkiausios tikėjimo atsvaros, bent ploniausios gijos, kuri pagrįstų, privestų Dievo buvimą prie žmogaus, o tiksliau, norima jį pajausti visu savimi, įsitikinti jo artumu ir bent taip kilti tikėjimo link:

ak Viešpatie, aš nieko negirdžiu

(„Aidas“)

Siekiamybė nėra patenkinama, su Dievu nesusitinkama, jo nerandama šalia savęs, bet Dievas ir žmogus atsiduria lyg atskirose stovyklose, priešingose pusėse:

tarp kasančiųjų žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo suteptas tu

kasėme apkasus Dievo laukuos

Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus drobės
dugne, kuris atsirado,

II.  ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų <…>

(„Žemės darbai. Atsipirkimas“)

Dievo buvimas ir žmogaus buvimas – dvi priešingos stovyklos, pasiekiamas tik per mirtį, o toji ir yra jas skirianti riba.

Visiškai neabejojama Dievo buvimu, bet nerandama savyje tikrojo tikėjimo ne tik todėl, kad „bažnyčia apleista, apšepę formos“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“), o todėl, kad jaučiamas Dievo silpnumas, tam tikras menkumas „didžiosios Sėjėjos“ – mirties atžvilgiu:

laikas bekraštis, jo vidury išsiengęs
Viešpaties medis dejuoja

(„Tariamas sugrįžimas“)

Taip ne kartą pasakoma ne tik potekstėje, o ir tiesiogiai, jog svarbiausia yra ne siekti ar jį minėti, o tiesiog jausti ir tikėti, dargi kaip filosofai pasakytų – „jo nereikia netgi mąstyti“ („Ištiktas ryto“). S. Parulskio eilėraščių žmogui to negana, jis nori įrodymų, Dievo siekia ir jo trokšta, laukia paramos, kurios sulaukti nėra lemta – išauga nepaaiškinama priešprieša tarp siekiamybės ir negalimumo, su Dievu dažnu atveju yra prasilenkiama (priešingai nei su mirtimi), nors ir išlieka jo siekiamybė. Kaip bendriausią tokio Dievo troškulio įvaizdį eilėraščiuose išreiškia vandens motyvas:

vakaras bokštais stirksojo, o jau nieko nelikę iš ryto
tu, kurs esi vandeny – būk su manim

(„Mirusio lietaus miestas“)

Dievo nesiliaujama siekti net ir nesuvokus, jog „Viešpats tingi“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“) atsišaukti į merdėjančio, tuščio ir mirties kupino „pasaulio“ šauksmus“, tikimasi malonių ir dieviškos meilės jį meldžiant:

mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durną

(„Mylėk, Dieve“)

Be jau minėtos Dievo temos, su mirtimi glaudžiai siejama prarasto laiko siekiamybė. Dabarties laikas lyg aidas, ateinantis iš vaikystės: kiek siekia atmintis, „tarsi nebuvo gyventa“ („Neturėjau ko nusitverti – šią akimirką – netgi vaikystės“), o viskas, kas iš ten „gražaus atsiliepia“, tai „mėsos, mėsos ir kraujas – gyvus žmones jau kirmėlės ryja“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *