Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)

Sigito Parulskio poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ Dievas sutinkamas kaip tas, kuris turi galios, kaip galintis žmogui suteikti malonę gyventi („alsuoji dar? Vadinasi – dar glosto“ – „Dovanos“), suteikti naują progą, bet kartu pasmerkti žmogų skurdui, net visiškai jį pamiršti. Dažniausiai tikėjime vyrauja priešybės, keliančios įtampą ir netikrumą, nepasitikėjimą ir netikėjimą:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Poeto kuriamas Dievo ir žmogaus santykis skleidžiasi per įtemptą kalbėjimą, per nuodėmių išpirkimo ilgesį. Tikėjimo žmogus siekia savo darbais, mintimis, kalbomis:

reincharnacija – vienintele kvaila mintis <…>
kai Viešpatis kas rytą duoda naują progą <…>

(„Žolė“)

Žmogus atsitrenkia lyg į sieną, nes nesama dialogo, vyrauja vien monologinis kalbėjimas – Dievas mirties pilnoje egzistencijoje žmogų yra lyg užmiršęs, jo kančioms abejingas ir net  tokia kaip „Dievo meilė“ ar malonė  tarsi nė neegzistuoja. Tarp žemės ir dangaus pakibusiame mirties kupiname pasaulyje žmogus taip pat paliktas likimo valiai, neturintis atramos ne tik tikrose vertybėse, bet ir tikėjime  („kiek nesitvertum – ištirpdys pirštus / tik Dievo užmarštis tave čia laiko / kas liko tau  – skaityk raukšlių raštus / ir neapkęsti busimojo laiko <…> “).

Tikėjimą žmogus turėtų atsinešti pats, tačiau nepasakoma iš kur ir kaip. Jei „gamta ir Dievas propaguoja skurdą“, jei „nuskurdęs Viešpaties ūkis“ neduoda jokių vaisių, jei nuolatos atsitrenkiama į Dievo tamsą, tai gal nė neverta savyje ieškoti tikėjimo, kuris gelbėtų dvasią ir kūną, nes atsako ir pagalbos sulaukti lyg ir neįmanoma:

Gatvėj spardomas šaukiasi Dievo žmogus… rėkė rėkė, užkimo…

(„Gardas“)

Kai esama tokio Dievo buvimo, kai mirtis persisunkia per visa žmogų, jo mintis ir jo aplinką, susilieja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai (mirusieji atsiliepia į gyvųjų kalbą, o gyvieji jaučiasi lyg mirę; sava lova tampa mirties patalu). Nejaučiama riba tarp tikrovės ir iliuzijos, visa, kas šventa, tampa nužeminama, o visa, kas žema, keliama iki sakralumo lygio. Viskas lyg dvejinasi, neatskiriant minčių nuo tikrovės, praeities nuo dabarties, susilieja į vieną dievai ir žmonės, antikinė ir krikščioniškoji kultūros, tačiau pilkame ir nuolatinės įtampos buvime esama vienintelės išeities, kuri nušviečia egzistencinę tamsą ir atstato iliuziją gyventi:

tamsoj mus aplankė dievai
nimfos, satyrai ir faunai virto vėl vabalais
musėmis, varlėmis ir plaštakėmis
mes, pasirodo, esam vėl žmonės, vėl arba tik
ir meilė, kuri išlaisvina, meilė, kuri pavergia
vienintelis jausmas, temdantis mirtį

(„Ežeras: keturios iliuzijos“)

Tik meilė yra pajėgi išgelbėti pasaulį ir žmogų, ir tik jos dėka ateina suvokimas, kad ir koks butų tamsus ir nykus pasaulis, visada esant priežasties, esama ir išeities, tik reikia „išmokti pasitikti savo mirtį“ ir „suteikti jai pačią tinkamiausią formą“. Esant kančiai, yra ir jos priežastis, todėl tik tai suvokus „kančią galima įveikti“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“ (1 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *