Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)

Per mirties semantiką išryškėja žmogaus egzistencinis tragizmas. Tačiau ne mažiau žmogaus situacija susijusi ir su tikėjimu bei pačiu Dievu. Kaip jau buvo minėta prieš tai, Dievo buvimas neneigiamas, tikima jo būtimi ir nemarumu bei amžinumu, tačiau lyrinio „aš“ esama būtis dėl to nesikeičia, ji lieka tragiška iki pat sielos gelmių: jis išeivis, apsigyvenęs su savo karta svetimoje žemėje, kurioje jaučiasi svetimas, nes kita kultūra jo nepriimanti. Poetinė tiesa ir išsilaisvinimas tremties situacijoje Algimantui Mackui įsikūnija kaip susvetimėjimo pajautimas. Svetimumą sustiprina šalčio simbolis – sniegas. Algimanto Mackaus žmogus ne tik susvetimėja, bet nusisuka nuo vilties, nutraukia bet kokius ryšius su religine tradicija, sugriauna vaikystės pasaulį, kurį lig šiol nešiojo savyje ir kuris trukdė suvokti ištikusios tremties realybę:

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

(„Litanija“)

Ir ne tik nepriimanti, bet gal labiau pats lyrinis „aš“ renkasi vienišiaus dalią, atsiribodamas nuo visko ir likdamas su savo skausmu, nė nemėgindamas jį malšinti. Iš dalies kalbėdamas „aš“ vardu, lyrinis subjektas atskleidžia visos savo jaunosios išeivijos būklę svetimame pasaulyje. „Viso to kaltininkas – tai nepermaldaujamas Laikas, tai mūsų žmogiškos dalios istoriškumas.“  „Dėl to ir Mackaus žmogus, žmogus anapus vilties ir prasmės, galėtų pažinti laimę, tiktai suradęs „nepadalinto laiko“ šalį.“ Išsiveržia pyktis, skausmas ir neapykanta, kurios iš tiesų per maža, kad būtų galima nusakyti tikrąją žmogaus egzistencinę situaciją. Tačiau net ir čia likimas yra priimamas toks, koks jis kiekvienam paskirtas. Mirtis kaip tokia – taip pat pateisinama, nuo jos nebėgama ir nesislepiama. Ji – realybė. Mirtis jaučiama visur, jos pilna žmogaus egzistencija ir visas pasaulis:

Šitą beprotišką žemę,                     tokioje tremtyje
šitą skausmo išsiveržimą,             būčiau per silpnas
šį lėtą kerštaujantį žudymą,         net neapkęsti.
šią neapykantą teisinu, <…>

(„Hermetiškoji daina“)

Suvokiama, kad net prasiveržiantis pyktis ar neapykanta yra beprasmiai ką nors pakeisti. Tokioje egzistencijoje, be vilties grįžti į gimtą žemę, su didžiu skausmu prakalbama apie tokiai kartai paskirtąjį „nevaisingą laiką“ ir prašoma „žmogišką išdidumą“ atleisti, „žmogišką vienatvę“ atšaukti, „neornamentuotą kalbą“ neužgniaužti, o „generacijos neapykantos – / kliedinčios vaikystės, / pamišimo dėl duonos, / geltonų plaukų, / prižarstytų apkaso druskos“ nebeatimti, nes jau per vėlu. Lyrinio žmogaus su visu tuo yra susitaikoma, priimant, kaip neišvengiamybę ir savotišką duotybę. Jo santykis su būtimi per sudėtingas, lyg „nesibaigiantis kartos prakeikimas“, kurio pamiršti esą negalima ir nė neįmanoma, visa tai reikia tik iškęsti, o gimtąją žemę, atsiminimus iš vaikystės saugiai užsklęsti savyje. Konfliktas kyla Mackaus lyriniam „aš“ neprisitaikius prie esamos situacijos, todėl taip dažnai išgyvenama tragedija. Lyrinio žmogaus ieškojimų kelias ne visada tiesus: nors namų ir nėra, bet Mackaus lyrinis „aš“ stengiasi išlikti ryžtingas iki pat pabaigos. Ne visada jis stiprus, bet troškimų neleidžia griauti net mirčiai – namus belieka sapnuoti tik ironiškai:

Iš visur sugrįžtu neišėjęs.                         niekas manęs iš jų neišneš
Naktimis ieškau gimtųjų namų.              nė karste, nė mirty.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, –

(„Hermetiškoji daina“)

Tik begalinis ryžtas ir viltis yra ta atsvara, kuri lyg variklis nepaliaujamai verčia gyventi, kentėti, išlikti ir tikėti, priešintis ir kovoti, nugalėti save ir giliausius troškimus:

Dievo avinėli,                                                            – Grąžinkite apskritimus!
tu naikini pasaulio nuodėmes,                          – Grąžinkit augintinį miestą,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę –            palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
sunaikink šauksmą grįžt!<…>                             grąžinkit mane,- ištariau vienas.
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Šauksmas, savęs raginimas užsimiršti, pamiršti gimtąją žemę, galiausiai virsta malda, kuri tęsiama visame „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rinkinyje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *