Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)

Kaip pirmosiose rinkinio eilutėse, taip ir visame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ išryškėja Mackaus kuriamo pasaulio situacija: t.y. žmogaus santykis su mirtimi ir pačios mirties reikšmė žmogaus gyvenime:

– Ką nešu stikliniam karste?
– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin.
– Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
– Būk.

(„Atsklanda“)

Telieka tik klausti: „Kaip kovoti su mirtimi, kaip gražinti žmogui prarastą jo gyvenimo neprasmiškumą?“  ir tikėtis sulaukti atsakymo.

Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965 m.), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai. Rinkinys išleistas po Mackaus mirties. Tai tarsi savotiškas jo paties nekrologas. Rašydamas knygą „Chapel B“, Mackus nežinojo, kad ją rašo ne tik Škėmai, bet ir pačiam sau. Rašytojas taip pat kaip ir Škėma žuvo autokatastrofos metu.

Nusakant visą rinkinį, galima jį vadint sudėtinga laidotuvių giesme. Čia pat prasiveržia poeto sielvartas dėl žuvusio draugo ir taip pat bendra lietuvio tremtinio nedalia.

Šis rinkinys kaip ir „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ byloja panašius dalykus: čia A. Mackus išlieka mirties skelbėjas, kuriam be galo aktuali egzistencijos tema. „Chapel B“ rinkinyje mirtis skleidžiasi truputį kitu aspektu, randasi kartu ir neviltis. Mirtis – kaip tam tikra protesto forma:

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio <…>
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę: <…>
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme: <…>

Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais <…>
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai: <…>

Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai: <…>

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon <…>

Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių: <…>

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:

(eil. „ Antanui Škėmai“ )

Matyti, kad poezijoje mirtis yra kaip neišvengiamybė, kuri yra viskas ir visur: mirties persunkta gamta, karas ir pats žmogus, mirtis yra net literatūra, žemėlapiai ir visa žmonijos istorija jos persunkta, o svarbiausia – ji lyg nenublankstantis koliažas – amžina. Ji – neatsiejama visos egzistencijos dalyvė. Kuriamas įspūdis, jog ne mirtis sukasi apie pasaulį, o aplink ją sukasi pasaulis bei atskiras žmogus. Mirtis gali būti tam tikrais momentais suprantama ir kaip tam tikra paskata veikti, tačiau pats veikimas tampa kaip tam tikra protesto forma prieš ją pačią.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *