Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

7. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? (3 taškai)

Tiek tradicinėje literatūroje, tiek modernioje dvitaškių reikšmės nedaug kuo skiriasi, tačiau labai svarbu tiksliai nusakyti jų esmę ir vaidmenį konkrečiame tekste, taip pat ir autoriaus intencijas, siekius, kas daugtaškiais norima išsakyti ar nutylėti.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mokiniai pakankamai vidutiniškai tradiciniame ir daug mažiau nei vidutiniškai modernios literatūros tekste geba tiksliai įvardyti daugtaškių paskirtį. Negalima teigti, kad jie visiškai to negeba daryti, tačiau abiejuose testuose esama atsakymų, kurie rodo mokinių nesuvokimą ar bent nemokėjimą įvardyti daugtaškių funkciją konkrečiame tekste. Abiejuose testuose galima minėti atskirus atvejus, kurie pakankamai stebina, žinant, kad tekstą analizavo dešimtokas. Pavyzdžiui pirmojo J. Biliūno teksto keli atsakymai: „Tai, jog jos (mintys) nėra konkrečios.“, „<…> daug mąsto.“, „<…> susimąsto, žino, kad blogai darė.“. Iš antrojo B. Vilimaitės testo galima taip pat paminėti keletą stebinančių atsakymų: „<…> pasakotojas nėra konkretus.“, „<…>neaišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“, „Pasakotojas <…> užsisvajoja.“, „Pasakotojas jautrus žmogus.“, „<…> parodo, kad jis (pasakotojas) neapsisprendžia.“.

Dešimtokų atsakymus iliustruoja ir diagramos: