Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje

Modernios prozos, kaip ir tradicinės prozos, skaitymas pradedamas nuo įvadinių darbų. Jie ypač svarbūs, nes padeda mokinius paruošti darbui, sužadina motyvaciją mokytis, taip pat šioje mokymo pakopoje yra pateikiami kūrinio suvokimo orientyrai. Modernios prozos skaitymui tinkamiausi būtų aktyvūs mokymo metodai, kurie padėtų pasiekti visų išsikeltų tikslų. Taip pat ruošiant mokinius kūrinio skaitymui, derėtų remtis jų patyrimu. Šiuo keliu einant galima surengti diskusinį ar probleminį pokalbį, papasakoti žinomą ar negirdėtą istoriją. Nors įvadiniai darbai nėra būtini, tačiau skaitant moderniąją prozą labai praverstų pradedant skaityti naują kūrinį, kurio suvokimui mokinius būtina paruošti. Paruošiamieji įvadiniai darbai gali būti labai įvairaus pobūdžio, t.y. tokie, kurie reikalauja informacinių nuorodų apie kontekstą, struktūrą, pvz., jei bus skaitomas B. Vilimaitės tekstas, galima skirti mokiniams namų darbą surinkti medžiagą, informaciją apie autorės kūrybą ir kūrybos bruožus, jei bus skaitoma „Balta drobulė“ A. Škėmos, tada galima iš mokinių reikalauti susirinkti kuo daugiau informacijos apie modernaus pasakojimo ypatybes ir pan.

Naudinga prieš pradedant skaityti kūrinį mokinius paskatinti padiskutuoti viena ar kita aktualia, artima moksleiviams tema, skatinti pasigilinti į problemas ir galimus sprendimo būdus, kurie sietųsi su tekstu (pvz.: bus skaitomas J. Apučio kūrinėlis „Nesmagu, kad liekat vienas“; mokytojas gali kelti probleminius klausimus apie vaikų savarankiškumą arba apie artimųjų netektis, tik prieš tai turėtų viską labai kruopščiai suplanuoti, apgalvoti, kad nekiltų diskusijos metu nenumatytų problemų, nes klasėje gali būti mokinių, kurie neseniai bus netekę artimų žmonių ir jiems apie tai bus sunku kalbėti, o gal jie iš vis nekalbės, nes nejaukiai jausis, jiems gali būti labai skaudu pasakoti savo situacijas ir pan.).

Po pirminio modernios prozos kūrinio skaitymo mokytojas būtinai turėtų gauti iš mokinių grįžtamąją informaciją, t.y. kaip mokiniai suvokė kūrinį pirmą kartą jį perskaitę ir kad mokytojas organizuodamas kūrinio analizės pamoką jau turėtų orientyrus, kuria linkme mokinius kreipti, kaip jų pirminį suvokimą derėtų koreguoti, kad nebūtų nukrypta nuo teksto esmės. Metodų parinkimui pirminis suvokimas ir skaitymas taip pat svarbus.

Atsižvelgdamas į mokinių pirminį suvokimą po pirmo skaitymo, taip pat į klasės mokymosi lygį, mokytojas galėtų rinktis kelis aktyvius mokymo metodus ir pamokoje juos tikslingai derinti siekdamas vieno iš pagrindinių tikslų – palengvinti kūrinio suvokimą ir atskleisti pagrindinę skaitomo kūrinio idėją. Kūrinio skaitymo ir pirminio suvokimo pamokoje tiktų laisvojo pokalbio metodas, mokinių interviu, euristinio pokalbio metodas, testas, išankstiniai orientyrai, laisvasis rašymas ir kiti aktyvūs metodai. Kūrinio analizės pamokoje tiktų euristinio, probleminio pokalbio metodas, pasakojimo planas, veikėjų stebėjimas arba nuodugnus klausinėjimas.

Apibendrinimo pakopa yra viena iš paprasčiausių – joje mokiniai turi prisiminti, pakartoti, ką išsiaiškino nagrinėdami skaitytą kūrinį, ką atrado, kodėl tai svarbu ir kam jiems to reikia. Šioje pakopoje atitinkamai koks kūrinys buvo skaitytas ir nagrinėtas, galima naudoti įvairius metodus: raiškųjį skaitymą (žemesniojo koncentro klasėse), situacinius ar vaidmeninius žaidimus, inscenizavimą, iliustravimą, atpasakojimą (visas jo rūšis), teksto transformavimo užduotis, interviu ir kt.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Parašykite komentarą