Modernios prozos ypatybės

• Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
• Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
• Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.

• Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
• Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

• Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
• Vyrauja būtasis laikas.
• Dažnas III asmuo.

• Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
• Galimi visi laikai.
• Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

• Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
• Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
• Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.

• Dažnai sutampa su veikėju.

• Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
• Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
• Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.

• Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
• Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
• Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.

• Paslaptingi, neatskleisti.
• Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
• Remiasi intuicija, nuojauta.
• Nebėra teigiamų ir neigiamų.
• Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

• Cikliškas.
• Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
• Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.

• Neapibrėžtas, abstraktus.
• Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
• Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
• Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
• Svarbus linijinis laikas(žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
• Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

• Aprašoma išsamiai.
• Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
• Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
• Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).

• Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
• Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
• Visiškai nepriklauso nuo laiko.
• Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
• Mažėja sakralinės erdvės ribos.
  

  ---

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

• Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
• Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
• Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.

• Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
• Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.